Kai buvau mažas, visada eidavau su seneliu į kitų senų žmonių, kurie gyveno mūsų kaimynystėje, namus. Senelis aplankydavo senus draugus, kurie nebegalėjo susitvarkyti patys, o man patikdavo būti su juo.

REKLAMA

Mamai tai nepatiko. Ji sakė, kad man naudingiau būti lauke su draugais, o ne šeštadienį leisti slaugos namuose. Bet man patiko būti su seneliu. Jis buvo išmintingas žmogus ir labai rūpinosi kitais žmonėmis.

„Žmonės, kurie lanko ligonius ir pagyvenusius žmones, yra žmonės, dovanojantys gyvybę pažeidžiamiems žmonėms“, – visada sakė jis.

REKLAMA

Mes visada pirmiausia aplankydavome ponią Hansen. Visiems vyresniems žmonėms, kuriuos aplankėme, sugalvojau pravardes. Ponia Hansen anksčiau dirbo virėja ir visada kalbėdavo apie savo garsiąją vištienos sriubą. Todėl pavadinau ją „virėja“.

Kitas sąraše buvo ponas Meyeris. Jis visada pasakodavo daugybę anekdotų. Vieni buvo juokingi, kiti visai nejuokingi. Tačiau ponas Meyeris visada taip garsiai juokėsi iš savo juokelių, net ir iš blogų, o jo empatija priversdavo mane ir senelį visada juoktis kartu su juo. P. Meyeris natūraliai buvo pavadintas „juokdariu“.

REKLAMA

Už „juokdario“ gyveno ponas Olsenas. Tai buvo žmogus, kuris gavo „dainininko“ pravardę. Taip yra todėl, kad jis visada dainuodavo mums, kai tik pas jį ateidavome. Jis tai darė taip energingai, kad visada atsistodavome ir dainuodavome su juo.

Dar buvo ponia Haugen. Aš ją pavadinau „močiute“. Ji buvo tokia tipiška močiutė, kuri visada rodydavo mums savo anūkų nuotraukas. Jos kambaryje buvo labai daug nuotraukų.

REKLAMA

„Mimo“ moters kambarys buvo kupinas prisiminimų. Objektai ir nuotraukos, kurie visi turėjo unikalią istoriją, kurią ji noriai mums pasakodavo. Ponas Stange’as buvo „tylenis“. Senolis retai turėjo ką pasakyti, bet buvo puikus klausytojas. Jis šypsojosi ir klausėsi, kai mes kalbėdavome. Manau, kad mes jį linksminome tiesiog būdami su juo, jis visada sakydavo, kad lauks, kada ateisime kitą savaitę. Taip sakė beveik visi.

REKLAMA

Kad ir koks būtų oras, kiekvieną šeštadienį eidavome pas pagyvenusius žmones . Mes su seneliu aplankėme savo senus draugus: virėją, juokdarį, dainininką, močiutę, mimo moterį ir tylenį. Deja, vieną dieną mano brangus senelis susirgo. Jis buvo ligoninėje, o gydytojai nebuvo tikri, ar yra vilties, kad jis pasveiks.

Vėl buvo šeštadienis, bet pirmą kartą po kelerių metų senelis neturėjo galimybės nuvykti pas senolius. Ką turėjau daryti? Ar turėčiau eiti vienas? Pagalvojau apie posakį, kurį sakydavo mano senelis, ir nusprendžiau eiti vienas.

REKLAMA

„Niekada neleisk, kad kas trukdytų daryti gerą darbą“, – tai buvo jo posakis.

Visi žmonės apsidžiaugė mane pamatę ir visiems buvo labai liūdna, kai pasakiau, kodėl atėjau vienas. Slaugos namuose gražiai pasikalbėjau su visais savo draugais ir visi linkėjo seneliui greitai pasveikti.

REKLAMA

Senelis turėjo likti ligoninėje. Jis negalėjo kalbėti, negalėjo sėdėti ir beveik negalėjo valgyti. Kai jį aplankiau, sėdėjau kambario gale. Nenorėjau, kad jis matytų mano ašaras. Kambaryje buvo visiškai tylu. Staiga pasigirdo beldimas į duris. Seselė pasakė, kad atėjo lankytojai.

REKLAMA

„Ar čia vakarėlis?“, – išgirdau pažįstamą balsą.

Ten stovėjo juokdarys, virėja, dainininkas, močiutė, mimo moteris, tylusis vyras ir registratūros darbuotoja.

REKLAMA

Virėja buvo išvirusi vištienos sriubos. Juokdarys pasakojo savo geriausius anekdotus. Močiutė atsinešė dvi savo anūkų nuotraukas, kuriose jie patys parašė sveikinimus seneliui. Dainininkas dainavo dainas, kurias kiekvienas iš mūsų galėjo dainuoti kartu. Mimo moteris pasakojo jaudinančias istorijas, pavyzdžiui, apie tai, kaip jos senelis ištvėrė sniego audrą, kad ateitų ir pasveikintų ją gimtadienio dienos proga. Staiga vizito laikas baigėsi. Visi draugai pasimeldė už senelį ir atsisveikino.

Tą patį vakarą senelis atgavo apetitą. Neilgai trukus, jis sugebėjo atsikelti ir galiausiai jis galėjo eiti su savo vaikštyne. Sveikata ir jėgos grįžo, ir senelis galėjo važiuoti namo.

REKLAMA

Gydytojai tai apibūdino kaip stebuklą. Jie buvo šoke! Bet aš žinojau, dėl ko senelis pasveiko – jį paskatino draugai. Štai ką senelis man pasakė:

REKLAMA

„Žmonės, kurie lanko ligonius ir pagyvenusius žmones, yra žmonės, dovanojantys gyvybę pažeidžiamiems žmonėms”.

Seneliui dabar daug geriau. Ir kiekvieną šeštadienį vis dar einame į svečius pas virėją, juokdarį, dainininką, močiutę, mimo moterį ir tylųjį vyrą. Įkvepianti istorija, galinti mus visus priversti apie tai susimąstyti. Svarbiausia pagalba, kurią galime suteikti savo draugams ir pažįstamiems, nėra pinigai ar dovanos, geriausia dovana, kurią galime dovanoti, yra skirti savo laiką! Nedvejodami „Facebook“ tinkle pasidalinkite šia istorija su kitais!

Komentarai:

Griežtai draudžiama Zinoti.lt portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Zinoti.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Zinoti.lt šaltinį. Ši informacija yra Zinoti.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu [email protected].