Tai viena tokių istorijų, kurios tuo pačiu metu įkvepia, suteikia peno mintims ir liūdina. Vyras, parašęs laišką, kuris pateiktas apačioje, puikiai atitinka šiuolaikinio žmogaus modelį. Jau dvidešimt metų jis planuoja savo gyvenimo pokyčius, tačiau vis kas nors jam sutrukdo.
Geras ir stabilus darbas banke, būsto paskola, santuoka su moterimi, kurią jis sutiko dar mokydamasi vidurinėje mokykloje, bendras vaikas. Vyras manė, kad to pakaks jam ir šeimai, jog būtų laimingi, bet taip nenutiko. Sužinojęs, kad jo žmona dešimt metų susitikinėja su kitais vyrais, jis nusprendė iš naujo permąstyti savo ligšiolinį gyvenimą. Išvados nėra gražios, tačiau jos tikrai išmintingos!
„Aš turiu susigrąžinti savo gyvenimą. Man 46 metai, dirbu banke ir mano gyvenimas pakrypo visai kitokia linkme, nei norėjau. Pastaruosius 26 metus praleidau biure, dirbdamas nuo 9 iki 19 val., šešias dienas per savaitę. Visą tą laiką rinkausi saugų kelią, vengdavau rizikos.
Šiandien sužinojau, kad mano žmona jau dešimt metų mane apgaudinėja. Mano sūnus man nieko nejaučia. Supratau, kad neatvykau į savo tėvo laidotuves be absoliučiai jokios priežasties. Visas svajones išmečiau į šiukšlių dėžę. Jei vėl būčiau paauglys, padoriai trenkčiau sau į veidą už tai, kad pamiršau savo idealus.
Aš vis dar prisimenu, koks buvau 20-ies. Rodosi, kad dar vakar maniau, jog pakeisiu visą pasaulį. Žmonės mane mylėjo ir aš buvau laimingas. Aš buvau išradingas, kūrybingas, spontaniškas ir nebijojau rizikuoti. Aš turėjau svajonių.
Pirma, norėjau parašyti knygą ir antra, svajojau keliauti po pasaulį ir padėti žmonėms. Jau tada ketverius metus draugavau su savo būsima žmona. Ji mylėjo mano spontaniškumą, energiją ir gebėjimą priversti kitus juoktis. Aš žinojau, kad mano knyga pakeis pasaulį. Aš parašiau 70 puslapių, kai man buvo vos 20 metų.
Aš vis dar turiu tik 70 puslapių, o man ką tik suėjo 46 metai. Būdamas 20-ies keliavau po Naująją Zelandiją ir Filipinus tik su kuprine ant pečių. Planavau aplankyti Aziją, Europą ir paskui JAV. Iki šios dienos buvau tik Naujojoje Zelandijoje ir Filipinuose. Viskas nutrūko ir net žinau, kada. Tai yra didžiausias mano apgailestavimas.
Man buvo tik 20 metų, bet aš supratau, kad mano gyvenimas nebuvo stabilus. Norėjau baigti studijas ir susirasti gerą darbą. Nežinau, kodėl sumąsčiau, kad darbas yra gyvenimas. Ar minėjau, kad kiekvieną dieną praleidžiu biure nuo 9 iki 19 val.?
Tada grįžtu namo, pavalgau vakarienę, ruošiuosi darbui kitai dienai, einu miegoti 22 val., nes turiu keltis 6 val. Net nepamenu, kada paskutinį kartą turėjau intymių santykių su savo žmona. Šiandien ji prisipažino, kad apgaudinėja mane dešimt metų. 10 metų… Ilgas laikas, nesuprantu, kaip ji galėjo tai išlaikyti paslaptyje. Ar ji dėl to nesijautė kalta? Ji sakė, kad negalėjo taip gyventi, kad aš pasikeičiau, kad aš nebe tas žmogus, kurį ji įsimylėjo. Ką aš veikiau pastaruosius 10 metų? Niekas nešauna į galvą, išskyrus darbą.
Kas aš esu? Kas man atsitiko? Nežinau, ar turėčiau prašyti skyrybų, verkti ar kurti eiles. Aš nejaučiu visiškai nieko. Rašant šias eilutes, ašaros rieda mano skruostais, bet ne todėl, kad žmona mane apgaudinėja, o todėl, kad jaučiuosi miręs viduje. Kas nutiko linksmam ir drąsiam berniukui, kuris ruošėsi pakeisti pasaulį? Prisimenu, kai viena populiariausių merginų mokykloje mane pakvietė į pasimatymą ir aš ją atstūmiau dėl dabartinės žmonos. Dieve… Ji buvo nuostabi, pati populiariausia ir kolegijoje, bet aš buvau ištikimas, neeksperimentavau.
Tai, ką rašiau apie knygą ir keliones, yra tiesa, tačiau tokios buvo mano svajonės tik pirmaisiais studijų metais. Tada aš pradėjau dirbti ne visą darbo dieną ir, tiesą sakant, aš iššvaistydavau viską, ką uždirbdavau. Dabar taupau kiekvieną centą. Nepamenu, kada nusipirkau sau ką nors smagaus ar tiesiog tik man skirto. Tiesą sakant, net nežinau, ko norėčiau.
Mano tėvas mirė prieš 10 metų. Prisimenu, mama skambino pasakyti, kad mano tėvo būklė kasdien blogėja. Jis sirgo. Tuo metu buvau dirbau dėl paaukštinimo. Vis atidėjau savo vizitą namo, kol mirė mano tėvas. Ir aš gavau tą paaukštinimą. Kas dėjosi mano galvoje?!
Aš labai gailiuosi dėl tiek daug dalykų, norėčiau, kad savo pomėgiams būčiau skyręs bent šiek tiek energijos. Norėčiau, kad ne vien darbas būtų mane užvaldęs. Norėčiau, kad būčiau tapęs puikiu vyru, ne vien pinigų gaminimo mašina. Norėčiau, kad būčiau baigęs savo knygą ar apkeliavęs pasaulį. Norėčiau, kad būčiau buvęs geras tėvas savo sūnui, o ne tik davęs pinigų ir viskas, pareiga įvykdyta.
Jei skaitote šias eilutes ir jūsų gyvenimas dar priešais jus, prašau neatsisakykite savo svajonių. Susitelkite į savo pomėgius. Ir nuveikite ką nors su savo gyvenimu, kol esate jaunas. Nepamirškite savo šeimos, nepamirškite, kad turite draugų. Nešvaistykite savo gyvenimo kaip aš. Nebūkite toks, kaip aš.“
Pakeisti savo gyvenimą niekada nevėlu.
