Tą dieną 42 metų Richas Wilcockas kartu su savo šunimi išėjo pasivaikščioti palei paplūdimį ir ketino pasidaryti keletą nuotraukų. Tačiau šuo staiga kai ką pastebėjo.
Jaunasis kokerspanielis visiškai neklausė savo šeimininko ir visą laiką bandė bėgti priešinga kryptimi. Vyras ėmė šaukti šunį, tačiau gyvūnas rodė sekti paskui jį.
„Norėjau toliau fotografuoti, bet šuo lakstė man už nugaros ir reikalavo jį sekti,“ – prisimena Richas. „Jis niekada anksčiau ant manęs taip nelojo. Jo balse išgirdau niekada negirdėtas intonacijas.“
Richas pasidavė ir nuėjo ten, kur jį vedė šuo. Netrukus jis suprato priežastį. Ant kranto tarp akmenų jis pastebėjo įstrigusį delfino jauniklį. Gyvūnas buvo vis dar gyvas.
Vyras norėjo iškviesti gelbėtojus, tačiau čia visiškai nebuvo ryšio. Kadangi Richas mylėjo jūrų gyvūnus, jis nusprendė jauniklį išgelbėti.
Jis lėtai pastūmė delfiną link vandens, bet gyvūnas buvo išsekęs. Vyras ragino jauniklį ir stipriau stūmė į vandenį, kol sūrios bangos ėmė laižyti jo snukį. Jauniklis pradėjo lėtai judinti pelekus ir pamažu bandė plaukti.
Bet tada atsirito labai stipri banga ir išmetė delfiną atgal ant akmenų. Vyras puolė į paniką ir ėmė beveik rėkti, drąsindamas tiek save, tiek jauniklį, nes nenorėjo, kad šis žūtų.
Richas suėmė jauniklį ir kartu su juo įbrido į vandenį, kad nutemptų jį toliau nuo kranto. Galiausiai jis pajuto, kad jau nuėjo pakankamai toli, kur jaunikliui bus saugu. Jis paleido delfiną ir jam palengvėjo, kad dabar viskas bus gerai.
Kiek vėliau Richas pamatė virš vandens spindintį delfino peleką, o jauniklis nuplaukė į jūros gilumą.
