Senolis prie žmonos karsto sušnabždėjo žodžius, kurie pravirkdė daugelį

Mirtis neišvengiama. Anksčiau ar vėliau kiekvienas iš mūsų patiria skausmą ir sielvartą, praradęs mylimąjį. Nepaprastai sunku ištverti liūdesį, kuris kyla dėl mylimo žmogaus netekties. Toks įvykis visada palieka gilias žaizdas ir skausmas su mumis išlieka amžinai.

Kai fotografas Aprilas Jurcevičius Shepperdas pamatė sielvartaujantį našlį, sėdintį prie savo žmonos karsto, jautėsi taip sujaudintas, kad pajuto poreikį akimirką užfiksuoti žodžiais. Tai, ką jis parašė, ir jaudinanti nuotrauka nebuvo paskelbta viešai. Vis dėlto, gavęs aiškų mirusiosios šeimos prašymą, kad ši istorija pasiektų kuo daugiau žmonių ir galbūt padėtų žmonėms, kurie kovoja su skausmu, netekus mylimo žmogaus, Aprilas viskuo pasidalino „Facebook“.

Šiandien aš buvau tam tikros meilės istorijos liudininkas. Tai nebuvo dviejų jaunų žmonių meilė, kupina aistros. Tai nebuvo jaunavedžių meilė, kupina tikėjimo amžinąja laime.

Moderniame pasaulyje, kur priesaikos sulaužomos akimirksniu, tai, ką pamačiau šiandien, buvo nepakartojama. Tai buvo gražiausias meilės vainiko deimantas. Šiandien pamačiau vyrą, palūžusį vyrą, kuris rūpestingai prižiūrėjo brangiausią savo gyvenimo žmogų. Tai buvo meilės esmė.

Kai įžengė į patalpą, jo žingsniai buvo niūrūs, tačiau jis buvo tikras dėl to, ką daro. Jo akys buvo nukreiptos į tikslą kambario gale. Tarp spalvotų šviesų stovėjo pilkas karstas. Pusė dangčio vis dar atidaryta. Kita dangčio dalis buvo padengta gėlėmis ir dekoratyviniais kaspinais, ant kurių užrašyti žodžiai „žmona“ ir „motina“.

Kai vyras priėjo, nė akimirkos nedvejodamas pasilenkė ir pabučiavo žmonos lūpas. Jo drebantis kūnas stengėsi išlaikyti pusiausvyrą. Žodžiai, kuriuos jis pasakė, buvo švelnūs ir šilti. Tai tikriausiai buvo žodžiai, kuriuos jis buvo sakęs daugybę kartų, tačiau šį kartą jie buvo ištarti paskutinį kartą.

„Aš žinau, kad tu manęs negirdi, – sušnibždėjo jis, – bet aš norėjau pasakyti, kad myliu tave.“ Tuo metu ašaros byrėjo jo skruostais.

Šeima nepasirodė dar visą valandą, nes jis atėjo anksti. Jis nenorėjo švaistyti paskutinių likusių valandų. Beveik 60 metų žmona visada buvo šalia jo, tačiau jam to vis tiek nepakako. Tad jis pasiėmė kėdę ir atsisėdo prie karsto. Dešinėje rankoje jis laikė cukranendrę, o kairiąją ranką uždėjo ant savo negyvos žmonos. Jis beveik valandą sėdėjo su ja. Jis glostė jos rankas. Atrodė, kad jis bandė ją paguosti, bet tiesa buvo ta, kad jis guodė save.

„Gražiai atrodo, ar ne?” – paklausė, kai pasirodė jų vaikai. Visi pritarė. Ir pravirko.

Vyras liko su žmona beveik penkias valandas, pavargęs ir išsekęs. Jo kūnas reikalavo poilsio, protas prašė atokvėpio. Šis atsidavęs žmogus liūdesio metu parodė daugiau dėkingumo, nei dauguma žmonių rodo laimės metu. Aš ten stovėjau be baimės, stebėdamas šią nepaprastos ištikimybės išraišką. Niekada gyvenime nebuvau matęs vyro, kuris būtų toks palūžęs, kuriam mirties prakeikimas būtų atėmęs laimę.

Žvelgdamas į jį susimąsčiau, kokios bus ateinančios jo dienos. Šiandiena tikriausiai pati lengviausia iš jų visų. Šiandien ji vis dar buvo čia, gulėjo šalia jo. Jis vis dar galėjo ją liesti, galėjo į ją žiūrėti, galėjo ją bučiuoti. Rytoj, kai jis grįš namo… kas tada? Jos daiktai bus ten, jos kvapas, mėgstama kėdė, pusiau suvalgytas maistas šaldytuve, bendra lova…

Šiandien aš buvau meilės istorijos liudininkas. O rytoj vėl ją liudysiu. Bet rytoj ši istorija baigsis, scena liks tuščia, o šviesos užges.

Niekada nepamirškime, kad mūsų artimieji vis dar yra su mumis, mūsų širdyse.