Sena moteris slaugos namuose parašė laišką:
„Ką matote, kai žiūrite į mane, mano brangios slaugytojos?
„Leiskite man pabandyti atspėti… Sunki, pikta senutė, neišprususi ir su keistais įpročiais bei abejingu žvilgsniu. Sena moteris, kuri mėto maistą ir nedaug kalba. Tada jus tai nervina, šnabždatės vieni su kitais, bet taip, kad aš išgirsčiau: „Ji galėtų bent šiek tiek pasistengti“.
Jūs manote, kad aš nieko nesuprantu. Aš viską išgirstu ir jaučiu, ir net žinau, kas tai buvo. Jūs turite nenuginčijamą privalumą prieš mane. Su manimi galite daryti ką tik norite. Manote, kad man vienintelė maloni veikla yra ilgos maudynės ar žaidimas su maistu.
Ar ne tiesa, kad jūs mane tokią matot? Tada pats laikas pamatyti kai ką manyje daugiau. Nes tai visai ne aš. Aš jums pasakysiu, kas aš esu.
Svajinga šešiolikmetė, kuri laukia didžiulės meilės.
Esu dešimties metų mergaitė, turinti mylinčius tėvus, brolius ir seseris.
Įsimylėjusi dvidešimtmetė mergina, kuri netrukus prisieks ištikimybę visam gyvenimui ir saugos savo meilės priesaiką iki mirties.
Dvidešimt penkerių aš jau esu mama. Aš auginu savo vaikus ir rūpinuosi, kaip tik sugebu, kad jie turėtų saugius ir mylinčius namus.
Dabar man jau trisdešimt metų, ir mano vaikai pradeda augti. Jie tampa vis labiau nepriklausomi nuo savo tėvų.
Ir štai, man jau keturiasdešimt metų, mano vaikai išsikrausto iš namų. Tai sunkus metas, bet mano vyras yra su manimi ir tai man yra didžiulė paguoda.
Kai man sukanka penkiasdešimt, atsiranda mano anūkai. Mes su vyru mėgstame jais rūpintis.
Mano vyras miršta. Man skauda širdį. Jis buvo mano vienintelė meilė. Kai žvelgiu į ateitį, daugiau nieko nematau. Mano vaikai gyvena savo gyvenimus, o aš gyvenu prisiminimais.
Ir štai – aš jau sena. Ši senatvė yra baisi. Esu kuprota, nebeskleidžiu grakštumo ir elegancijos. Neturiu jėgų. Aš gyva, bet tarsi jau būčiau mirusi.
Turiu gerų ir blogų prisiminimų. Kasdien išgyvenu tas dienas iš naujo. Aš galvoju apie metus, kurie prabėgo per greitai…
Kiekvieną dieną stengiuosi susitaikyti su tuo, kad praeitis niekada nebesugrįš. Nelengva žinoti, kad tau nieko kito nebeliko.
Jei tik galėtumėte atmerkti akis ir pamatyti manyje žmogų, pamatytumėte mane, kokia esu iš tikrųjų“.
Tikrai ne vienas senukas jaučiasi taip pat. Jie vis dar yra savimi, su savo išgyvenimais, prisiminimais, įgyvendintais planais ir neįgyvendintomis svajonėmis. Tai tie patys žmonės, kurie lakstė per balas, lankė mokyklą, įsimylėjo, gimdė vaikus, lepino anūkus…
Nors dabar jie seni, jie vis dar yra žmonės ir tikisi supratimo bei kažkieno kantrios priežiūros.
