Prarasti vaiką yra turbūt viena sunkiausių patirčių, su kuriomis gali susidurti žmogus. Tai yra galingas gyvenimo smūgis, kurio daugybė žmonių nesugeba ištverti… Mūsų pasakojama istorija įvyko vieną balandžio rytą. Viljamas Jazvinskis vairavo savo automobilį, kai galiniame veidrodėlyje pastebėjo, kad signalizuojantis policijos automobilis važiavo paskui jį. Viljamas iškart sustojo. Policininkas jau buvo prie pat jo, tad vairuotojas atsidarė langą ir laukė pareigūno papeikimo. Vaikinas galvojo, kad gaus baudą už greičio viršijimą.
Bet baudos jis negavo. Paaiškėjo, kad vaikinas buvo sulaikytas dėl visai kitokių priežasčių. Policininkas padėkojo Viljamui už tarnybą kariuomenėje ir kovą už Ameriką. Jazvinskis suprato, kad pareigūnas ant jo buferio pamatė karinį lipduką.
Taip prasidėjo atsitiktinis pokalbis. Teisėsaugos pareigūnas paklausė Viljamo, kur jis tarnauja, ir Viljamas atsakė, kad dabar kovojo 15 mėnesių Irake. Šie žodžiai sukrėtė policininką, kuris pradėjo vis labiau atsiverti nepažįstamajam.
Jis papasakojo Viljamui apie savo sūnų, kuris taip pat tarnavo Irake. Tačiau jis niekada taip ir negrįžo iš šios misijos… Viljamą labai sujaudino policininko pasakojimas. Jam buvo labai gaila pareigūno, nes žinojo, kaip skaudu prarasti sūnų.
Policininkas prietaisų skydelyje pastebėjo Amerikos vėliavą. Ji atrodė taip pat kaip ta, kurią jis gavo, kai jam pranešė apie sūnaus mirtį. Tada policininkas nusprendė užduoti Viljamui neįprastą klausimą:
„Ar galiu jus apkabinti? Jūs man primenate mano sūnų. Aš jus sustabdžiau, nes akimirką pamaniau, kad esate jis… Vis dar negaliu susitaikyti su tuo, kas nutiko. Negaliu patikėti, kad mano sūnus – miręs.“
Viljamas ašarodamas iškart išlipo iš automobilio, kad policininkas jį apkabintų. Tai nebuvo paprastas apkabinimas. Visiškai nepažįstami vyrai ilgai verkė. Viljamas tuo metu gydėsi nuo potrauminio streso sutrikimo. Jam taip pat reikėjo, kad kažkas jį palaikytų.
Situacija buvo tokia nuostabi, kad Viljamas nusprendė ją aprašyti savo „Facebook“ paskyroje.
