Mano vardas Irina. Esu ištekėjusi. Mano vyro vardas Andrėjus. Mes su vyru turime dukrą. Mūsų dukrai Lizai – šeši mėnesiai. Su vyru gyvename penktame namo aukšte. Mūsų namuose nėra lifto, todėl palieku vežimėlį pirmame aukšte, laiptinės aikštelėje.
Labai bijau, kad vaikišką vežimėlį pavogs arba pirmojo aukšto gyventojai pareikalaus, kad vežimėlį neščiausi į savo butą. Negalėčiau vienu metu nešti vežimėlio ir kūdikio. Tačiau kol kas niekas nepavogė vežimėlio ir niekas man nepareiškė jokių pretenzijų. Tačiau visada su baime nusileidžiu į pirmąjį aukštą, kai reikia pasivaikščioti su mažąja dukrele. O kas, jei vežimėlio nebebus? Šiandien nusprendžiau pasiimti savo mažylę pasivaikščioti į parką. Įsodinau dukrą į vežimėlį ir nuvežiau į parką. Parke oras buvo labai gaivus, todėl Liza netrukus užmigo. Atsisėdau ant suoliuko ir ėmiau verkti.
Tiesiog praradau savitvardą. Prie manęs priėjo moteris ir paklausė:
– Ar viskas gerai? Ar galiu kuo nors jums padėti?
Iš pradžių norėjau jai pasakyti, kad man viskas gerai. Bet vietoj to ėmiau verkti dar stipriau.
– Neliūdėkite, tik pasakykite, kas nutiko. Galbūt galėsiu jums kaip nors padėti? Mano vardas Nataša, – pasakė moteris.
– Aš taip pavargau nuo šio šeimyninio gyvenimo! Mes su vyru nuolat ginčijamės, ir po kiekvieno ginčo vyras išvyksta gyventi pas savo motiną. Kartais jis pas ją būna savaitę, o kartais ir ilgiau. Tuo metu jis man neskambina ir nerašo. Visada pirma paskambinu ir susitaikau. Kai vyras grįžta namo, jis reikalauja, kad jo atsiprašyčiau. Ir tada prašau jo atleidimo, nes labai myliu savo vyrą ir bijau jį prarasti. Dabar gyvenu viena su dukra. Mano vyras išvyko daugiau nei prieš savaitę. Per tą laiką jis man nė karto nepaskambino. Ar tai yra normalu?! Aš nebegaliu daugiau to pakęsti! – skundžiausi nepažįstamai praeivei.
Nataša patylėjo, o paskui tarė:
– Kiek laiko jūs ir jūsų vyras taip gyvenate?
– Nuo tada, kai susilaukėme dukters.
– Kas bus toliau?
– Nežinau. Tiesiog labai myliu savo vyrą ir labai bijau, kad jis mane paliks ir niekada nebesugrįš.
– Įsivaizduokite, kad nepaskambinate savo vyrui ir jis negrįžta pas jus ir jūsų dukrą. Kaip ketinate gyventi? – paklausė manęs Nataša.
Kai ji man uždavė šį klausimą, pagalvojau apie tai ir pabandžiau įsivaizduoti. Tada mano mintys ėmė klaidžioti.
Aš ėmiau įsivaizduoti tokią situaciją ir tada supratau, kad man viskas būtų gerai! Tiesiog gyvenčiau toliau ir auginčiau savo dukrą.
– Tikriausiai grįžčiau pas mamą. O butą, kuriame gyvename su vyru, išnuomočiau.
– Puiku! O ką darysite po to? – vėl paklausė Nataša.
– O tada tiesiog paduosiu skyrybų prašymą ir paprašysiu vyro alimentų! – atsakiau aš.
– Ir ką tada darysite?
– Kai dukra bus pakankamai didelė, kad eitų į darželį, grįšiu į darbą. Aš neprapulsiu! – džiugiai pasakiau savo naujajai draugei.
Nuoširdžiai jai padėkojau. Mano nuotaika iš karto pagerėjo. Jaučiausi nepaprastai energinga.
– Taigi, jūsų vyras negali priprasti prie atsakomybės ir bėga pas savo motiną. Turite su juo rimtai pasikalbėti! – tai buvo paskutinis patarimas, kurį man davė mano naujoji draugė.
Grįžusi namo nusprendžiau, kad palauksiu mėnesį. Jei per tą laiką vyras man nepaskambins arba negrįš, tiesiog grįšiu gyventi pas savo mamą.
Taip ir padariau. Neskambinau savo vyrui. Po savaitės jis pats grįžo namo.
– Padaryk man arbatos! – pareikalavo Andrejus.
Padariau arbatos ir pakviečiau jį prie stalo.
– Ar ketini manęs atsiprašyti? – paklausė jis manęs.
– Už ką?! Tu nebuvai namie beveik tris savaites! Tu nebuvai šalia manęs ir nepadėjai man, kai mūsų mergytė sirgo! Aš netgi turėjau prašyti kaimynės, kad nupirktų mūsų dukrytei vaistų! Aš buvau ta, kuri naktimis nemiegojo, kai ji labai stipriai karščiavo ir nuolat verkė bei buvo labai pikta! Už ką aš turėčiau tavęs atsiprašyti?! Tu privalai manęs atsiprašyti! – pasakiau savo vyrui.
– Apie ką tu kalbi? Man vėl reiks išvažiuoti?!
– Ar grįši į motinos namus? Pirmyn! Aš tavęs nelaikau!
– Ar tu mane išvarai?
– Ne! Aš labai tave myliu, bet labai myliu ir mūsų dukrą. Ji turi augti normalioje šeimoje. Taip toliau tęstis negali! Jei tu išvažiuosi gyventi pas mamą, aš grįžtu pas savo mamą ir išsinuomoju šį butą!
Andrėjus nustebęs pažvelgė į mane. Jis negalėjo suprasti, kas vyksta ir kodėl taip pasikeičiau. Ir aš tęsiau.
– Dėl mūsų nuolatinių ginčų ir skandalų buvau tokia nervinga, kad praradau pieną ir dabar turiu pirkti pieno mišinį mūsų kūdikiui! Ir tai tikrai brangu! O aš gyvenu tik iš vaiko pašalpos!
Andrėjus pagalvojo apie tai ir tarė:
– Aš taip pat jus abi labai myliu! Tiesiog dabar tu taip nutolai nuo manęs! Visą dėmesį skiri mūsų dukrai, o aš tavęs labai pasiilgau. Ką tik supratau, kad nebuvau pasirengęs būti tėvu. Bet pasistengsiu pasikeisti. Atsiprašau. Pasistenkime, kad mums tai pavyktų pasiekti. Stengsiuosi būti atsakingas. Daugiau niekada nevyksiu gyventi pas mamą. Aš nebebėgsiu nuo problemų! Spręskime savo problemas kartu!
Mes su vyru susitaikėme. Dabar mums puikiai sekasi.
Praėjo treji metai. Dabar mūsų šeimoje jau auga du vaikai, nes prieš mėnesį aš pagimdžiau nuostabų sūnų…
