Vokiečių aviganio mišrūnas, vardu Kapitonas, vieną dieną dingo iš savo namų Argentinoje. Tai nutiko netrukus po to, kai mirė jo šeimininkas Miguelis Guznanas.
Kelias dienas niekas nežinojo, kur dingo šuo. Tik nusprendę aplankyti mirusiojo Miguelio kapą, jie surado Kapitoną. Šeima norėjo šunį parvežti namo, tačiau jis užsispyrė likti kapinėse.
Labiausiai šeimą nustebino tai, kad šuns šeimininkas mirė ligoninėje ir tik tada jo kūnas buvo atgabentas į kapines, esančias toli nuo šeimos namų. Niekas neprisiminė, kad šuo kada nors būtų lydėjęs juos į kapines, todėl negalėjo suprasti, kaip jis stebuklingai surado kapą.
Po kelių dienų šeima dar kartą aplankė kapą. Šį kartą jiems pavyko parvežti Kapitoną namo. Po kurio laiko šuo vėl nusprendė grįžti pas savo mylimą šeimininką.
Anot kapinių prižiūrėtojo, šuo prie kapo pasirodo kiekvieną dieną apie 18 val. Nuo Miguelio mirties praėjo daug metų, bet Kapitonas, matyt, neketina jo palikti.
Šuns ir vilko mišrūnas visko bijojo, kol rado namus ir sužinojo, kas yra meilė
Kai Los Andželo gyventojai aptiko mišrūną savo apylinkėse, jie buvo įsitikinę, kad tai -paprastas benamis šuo, nors ir labai prastos fizinės būklės. Jis buvo plonas kaip lazda, turėjo blusų ir buvo daugelyje vietų nuplikęs.
Vietiniai gyventojai nedelsdami susisiekė su gyvūnų globos organizacija. Tačiau jie nežinojo, kad tai nėra paprastas šuo. Šis pilkas šuo smailomis ausimis iš tikrųjų yra vilko hibridas. Tai reiškė, kad prieglauda negalėjo jo priimti, nes jis laikomas laukiniu gyvūnu. Ir jei niekas nepanorėtų jo priglausti, mišrūną tektų užmigdyti.
Laimei, mišrūnas buvo nuvežtas į Koloradą, kur veikia tokiais gyvūnais besirūpinanti organizacija „WOLF Sanctuary“. Tokia buvo nuostabios istorijos apie šunį, kuris ne tik rado namus, bet ir pažino tikrą meilę bei draugystę, pradžia.
Kai buvo rastas, mišrūnas vaikščiojo Los Andželo priemiestyje su savadarbiu antkakliu aplink kaklą. Todėl iš pradžių daugelis žmonių manė, kad jis turi šeimininką. Tačiau jo niūrus elgesys ir akivaizdūs netinkamos mitybos požymiai trikdė gyventojus. Jie nusprendė padėti šuniui.
Pirmiausia miršūnas buvo nuvežtas į vietinę prieglaudą. Ten nustatyta, kad jam maždaug vieneri metai ir kad jis vilko hibridas.
Kai mišrūnas buvo atvežtas į „WOLF Sanctuary“, jis buvo taip įsibaiminęs, kad visai nežiūrėjo į kitus gyvūnus. Jis sėdėjo kampe ir nejudėjo. Laimei, darbuotojams pavyko jį išmaudyti ir juo pasirūpinti. Mišrūnui to labai reikėjo, nes jį buvo apspitę daugybė parazitų ir jis kentėjo nuo demodikozės (ligos, dėl kurios nuolat niežti).
Laikui bėgant gyvūnas pamažu taisėsi. Organizacija, kuriai jis buvo patikėtas, paskelbė konkursą dėl gyvūno vardo. Nugalėjo pasiūlymas jį pavadinti Castieliu. Tai yra nuoroda į TV serialą „Supernatural“, kur Castielis yra vienas iš angelų. Nelengva suprasti, kodėl Castielis gavo šį vardą.
Šuo greitai keitėsi. Jo kailis ataugo, infekcijos išnyko, jis priaugo svorio. Galiausiai darbuotojai nusprendė, kad atėjo laikas Castielį išleisti į didelį aptvarą, kur jis susiras naujų draugų.
Castielis iki tol gyveno tokį vienišą gyvenimą, kad iš pradžių buvo šiek tiek drovus. Jis nežinojo, kaip elgtis su kitais gyvūnais. Iš pradžių jis liko nuošalyje, tiesiog mėgavosi gamtos ramybe. Tačiau „WOLF Sanctuary“ darbuotojai matė jo daromą pažangą. Jie stebėjo, kaip gyvūnas kiekvieną dieną tampa vis labiau bendraujantis.
Kai supažindino Castielį su keliais kitais vilkais, komanda pristatė Castielį Tenaliai, kuri taip pat buvo šuns ir vilko hibridė. Ji buvo rasta ir išgelbėta Viskonsine. 3 metų vilkšunė buvo labai maloni ir energinga. Ji taip pat labai susidomėjo Castieliu.
Pora vis daugiau laiko praleisdavo kartu. Michelle Proulx, „WOLF Sanctuary“ direktorė, sako: „Po kelių dienų Castielis suprato, kad ji jo neužgaus.“
Kaip ir žmonėms, atverti Castielio širdį reikėjo tam tikros gyvos būtybės. Tenali padėjo jam susitvarkyti su praeities šešėliais. Dabar ryšys tarp šių dviejų pusiau šunų, pusiau vilkų kiekvieną dieną stiprėja. Castielis atrodo laimingesnis ir sveikesnis nei bet kada anksčiau.
