Iki laimės kartais reikia visai nedaug: kito žmogaus šypsenos, komplimento ar kitaip parodyto dėmesio. Vis dėlto, šiuolaikiniame pasaulyje vis rečiau susidomima kito žmogaus likimu, ir rūpinamasi tik savo gerove. Didžioji dalis žmonių yra visiškai abejingi nepažįstamiesiems, ir per daug nesuka galvos, dėl ko jie yra susikrimtę.
Mokyklos autobuso vairuotojo Johno Luncefordo tikrai negalėtume pavadinti abejingu. Vieną dieną jis važiavo įprastu maršrutu, kuomet pamatė verkiantį berniuką. Johnas Luncefordas pastebėjo, kad berniuko rankos yra labai sušalusios, todėl nė nedvejodamas pasiūlė jam savo pirštines. Autobuso vairuotojas berniuką nuramino, ir pasakė jam, kad viskas bus gerai.
Johnas Luncefordas nusprendė daugiau pasidomėti šiuo berniuku, ir sužinojo, kad jo tėvai yra labai neturtingi, todėl neišgali jam nupirkti šiltos kepurės ir pirštinių.
Tokia žinia Johną Luncefordą labai nuliūdino, tačiau jis nusprendė nedelsti: netrukus jis nupirko keliolika kepurių ir pirštinių komplektų, kuriuos įteikė ne tik sutiktam nusiminusiam berniukui, bet taip pat ir kitiems vaikams iš nepasiturinčių šeimų.
Johnas Luncefordas teigė, kad jis pats yra senelis, todėl tikrai neleis, kad nors vienas vaikas kentėtų žvarbų šaltį. Autobuso vairuotojo gerumas nepaliko abejingų: įrašas apie jo poelgį sulaukė daugiau nei 14 000 reakcijų socialiniuose tinklalapiuose.
Policininkas sustabdė vairuotoją, panašų į jo mirusį sūnų
Prarasti vaiką yra turbūt viena sunkiausių patirčių, su kuriomis gali susidurti žmogus. Tai yra galingas gyvenimo smūgis, kurio daugybė žmonių nesugeba ištverti… Mūsų pasakojama istorija įvyko vieną balandžio rytą. Viljamas Jazvinskis vairavo savo automobilį, kai galiniame veidrodėlyje pastebėjo, kad signalizuojantis policijos automobilis važiavo paskui jį. Viljamas iškart sustojo. Policininkas jau buvo prie pat jo, tad vairuotojas atsidarė langą ir laukė pareigūno papeikimo. Vaikinas galvojo, kad gaus baudą už greičio viršijimą.
Bet baudos jis negavo. Paaiškėjo, kad vaikinas buvo sulaikytas dėl visai kitokių priežasčių. Policininkas padėkojo Viljamui už tarnybą kariuomenėje ir kovą už Ameriką. Jazvinskis suprato, kad pareigūnas ant jo buferio pamatė karinį lipduką.
Taip prasidėjo atsitiktinis pokalbis. Teisėsaugos pareigūnas paklausė Viljamo, kur jis tarnauja, ir Viljamas atsakė, kad dabar kovojo 15 mėnesių Irake. Šie žodžiai sukrėtė policininką, kuris pradėjo vis labiau atsiverti nepažįstamajam.
Jis papasakojo Viljamui apie savo sūnų, kuris taip pat tarnavo Irake. Tačiau jis niekada taip ir negrįžo iš šios misijos… Viljamą labai sujaudino policininko pasakojimas. Jam buvo labai gaila pareigūno, nes žinojo, kaip skaudu prarasti sūnų.
Policininkas prietaisų skydelyje pastebėjo Amerikos vėliavą. Ji atrodė taip pat kaip ta, kurią jis gavo, kai jam pranešė apie sūnaus mirtį. Tada policininkas nusprendė užduoti Viljamui neįprastą klausimą:
„Ar galiu jus apkabinti? Jūs man primenate mano sūnų. Aš jus sustabdžiau, nes akimirką pamaniau, kad esate jis… Vis dar negaliu susitaikyti su tuo, kas nutiko. Negaliu patikėti, kad mano sūnus – miręs.“
Viljamas ašarodamas iškart išlipo iš automobilio, kad policininkas jį apkabintų. Tai nebuvo paprastas apkabinimas. Visiškai nepažįstami vyrai ilgai verkė. Viljamas tuo metu gydėsi nuo potrauminio streso sutrikimo. Jam taip pat reikėjo, kad kažkas jį palaikytų.
Situacija buvo tokia nuostabi, kad Viljamas nusprendė ją aprašyti savo „Facebook“ paskyroje.
