Geros širdies mergaitė! Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kiekvienas pasirenka kelią, kuris, jo manymu, yra vienintelis ir teisingas. Vieni žmonės palūžta ir pasimeta, o kiti randa jėgų išlikti nuoširdūs, malonūs ir draugiški, kad ir kas nutiktų. Šiandien norime papasakoti apie vieną tokį pavyzdį!
Kalbame apie mažą mergaitę, Mina Kumar. Gyvenimas nuo pat pradžių mergaitei pateikė daugybę iššūkių. Pirmasis ir bene sunkiausias buvo jos tėvų poelgis, kai gimtojoje Indijoje vos 9 mėnesių amžiaus kūdikį paliko prie bendrabučio durų.
Tą dieną ji paskutinį kartą matė savo biologinius tėvus, nes po to jie net nebandė su ja susitikti.
Jiems mažai rūpėjo, kad jų dukra beveik metus turėjo gyventi gatvėje kaip našlaitė, nors jos tėvai ir buvo gyvi. Tačiau kova už gyvenimą pagaliau sulaukė atpildo, nes netrukus ją priglaudė Kalifornijoje gyvenanti pora.
Naujieji tėvai suteikė mergaitei namus ir išsiuntė ją gyventi pas senelius, kai jai buvo dveji metai. Labiausiai nauji tėvai nerimavo dėl to, kad mažoji mergaitė neturės ką veikti namuose, juk šis laikas jai bus visiškai kitoks nei globos namuose.
Laimei, neseniai jie buvo įsigiję mažą šuniuką, nuo kurio mažoji Mina nenorėjo žengti nė žingsnio. Nuo šio šuniuko prasidėjo didžiulė Minos meilė visiems gyvūnams.
Naujieji tėvai, sužinoję apie šį naują pomėgį, nusprendė nekliudyti Minai džiaugtis. Kai jai sukako aštuoneri, namuose atsirado šuo. Savo naująjį draugą ji pavadino Bambi.
Mina negailėjo jam nei jėgų, nei laiko, bet iš tiesų jis nebuvo vienintelis jos augintinis. Mergaitė įprato reguliariai lankytis vietinėje gyvūnų prieglaudoje ir rūpintis ten laikinai laikomais gyvūnais.
Ilgainiui mergaitės susižavėjimas išaugo. Ji galėjo visą dieną praleisti prieglaudoje arba visą dieną žaisti su kaimyno šunimi.
Tačiau ji nepamiršo ir savųjų. Jai labai patiko mokyti Bambi ir skatinti jį daryti naujus dalykus. Mina dažnai klausdavo prieglaudos darbuotojų, kaip galėtų padėti čia paliktiems gyvūnams. Šių įvykių sūkuryje ji staiga suprato, kad jos meilė šunims gali būti daugiau nei tik jausmas.
Ji suprato, kad prieglaudoje esantiems šunims reikia ne tik priežiūros ir maisto, bet ir naujos šeimos. O pačiai prieglaudai reikėjo rasti dosnų rėmėją, kad galėtų tęsti savo veiklą. Tai tapo pagrindiniu mergaitės rūpesčiu. Kelerius metus tėvai skatino savo dukrą ir lepino ją savo meile. Todėl į namus dažnai būdavo atvežami nauji šunys. Tačiau jų galimybės nebuvo beribės. Kad ir kaip jie norėjo, savo namuose negalėjo sutalpinti visų prieglaudos šunų. Taigi, Mina rado būdą, kaip jiems padėti.
Mina suprato, kad, nors ir kaip norėtų, negali sau leisti priimti visų likimo nuskriaustų šunų. Todėl tėvai padėjo jai įkurti nedidelį verslą „Gyvūnų priežiūros fėja“. Šio verslo esmė buvo ta, kad mergaitė tam tikrą laiką rūpinosi į ją besikreipiančių žmonių augintiniais.
Drąsus žingsnis jos amžiaus mergaitei! Tačiau dar didesnės pagarbos nusipelnė už tai, kad visus uždirbtus pinigus ji paaukojo tai pačiai našlaičių prieglaudai kaip labdarą. Taip ji savo vaikystės pomėgį pavertė savo gyvenimo darbu.
„Pajutau bendrumą tarp manęs ir šių mažų gyvūnėlių iš prieglaudos. Jaučiau, kad mane ištiko panašus likimas kaip ir juos. Man pačiai teko ieškoti vietos, kur galėčiau gyventi, o dabar aš galiu suteikti jiems tikrus namus”, – sakė pašnekovė. Iki šiol Mina prieglaudai jau paaukojo 14 000 JAV dolerių, kuriuos uždirbo pati. Galbūt ji dar nesurado namų visiems šunims, bet tikrai padėjo šiai šunų prieglaudai.
