2011 m. Jennifer Venner nusprendė visiškai pakeisti savo namų gyvenimą ir nutraukti toksiškus, priklausomybę sukeliančius santykius. Dabar, būdama 47-erių, ji pagaliau gyvena gyvenimą, kokį visada norėjo gyventi.
„Kai abu mano vaikai buvo maži, man atrodė, kad turiu mėgautis kiekviena akimirka, praleista su jais. Kiekvieną kartą, kai jie išbandydavo ką nors naujo, kiekvieną kartą, kai nukrisdavo nuo sūpynių, tų akimirkų nesugrąžinsi, todėl visa kita turėjo palaukti, kad galėčiau būti šalia jų. Aš atsisakiau karjeros, o pasirinkau auginti vaikus. Nutariau būti su vaikais, o tik paskui galvojau apie karjerą.
Aš daug ko atsisakiau. Išėjau iš administratorės darbo ir nustojau skaityti grožinę literatūrą. Netrukus jokio gyvenimo už namo ribų nebeliko. Mano vyras primygtinai reikalavo, kad viską darytume kaip šeima, todėl niekur neidavau viena – nei pas draugus, nei į kiną. Buvo taip tikimasi: jei esi mama, kuri būna namuose, tai tu ir turi ten likti.
Su šiuo vyru buvau nuo 16 metų, ir jis visada buvo labai tėviškas. Esu kilusi iš problemiškos šeimos, kurioje daug metų buvo daug priklausomybių ir nepriežiūros, todėl mano vyras norėjo rūpintis manimi, o aš norėjau, kad manimi rūpintųsi. Bet aš priklausiau nuo jo, kad jis priimtų sprendimus. Pasiūliau jam nueiti apsipirkti ar išgerti kavos – tai, ką kiekvienas savarankiškas suaugęs žmogus darytų pats.
Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, pradėjau daugiau rašyti ir norėjau siekti magistro laipsnio. Mano vyras kategoriškai su tuo nesutiko. Jis sakė, kad iš rašytojo darbo neįmanoma pragyventi, tai neperspektyvu. Mano mama pasiūlė man atostogas 40-ojo gimtadienio proga, o vyras pasakė, kad negaliu važiuoti. Pajutau, kad nykstu – kas aš buvau šioje santuokoje? Kai gimė mano vaikai, buvau pasižadėjusi būti jiems pavyzdžiu; negalėjau leisti, kad jie ir toliau žiūrėtų, kaip kapituliuoju prieš jų tėvą.
Norėdama nutraukti mūsų toksišką tarpusavio priklausomybę, turėjau išeiti iš namų. Buvo labai keista apversti scenarijų. Visos mano draugės, kurios skyrėsi, liepė savo vyrams išeiti. Su tuo nesutikau; mano sutuoktinis neturėtų atsisakyti savo gyvenimo vien dėl to, kad aš nebenorėjau būti santuokoje. Taigi, jam atiteko namai ir vaikai – aš kovojau už bendrą, bet dalinę globą (40 proc.) – ir aš išėjau gyventi atskirai.
Man buvo sunku gyventi vienai, todėl kurį laiką gyvenau pas brolį, o paskui – pas universiteto draugę. Ji padėjo man rasti naują, nuosaikesnį vaikų auklėjimo būdą, kad galėtume atkurti pasitikėjimą ir draugystę. Ir mano vaikai man atleido! Jaučiuosi taip, tarsi būtume užaugę kartu.
Pagaliau gyvenu tokį gyvenimą, kokį visada norėjau gyventi, ir dirbu tokį darbą, kokį noriu dirbti. Turėjau visa tai išgyventi, kad sužinočiau, ar esu pakankamai ryžtinga, kad galėčiau savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą. Mano vaikams dabar 18 ir beveik 16 metų, ir jie mane gerbia. Jie žino, kad niekada jų nepaliksiu”.
