Tikriausiai dauguma tėvų yra patyrę tai savo gyvenime. Tas etapas, kai jūsų vaikas mano, kad daugumą dalykų žino geriau nei jūs. Jie mano, kad daugiau nei tėvai žino apie patį gyvenimą, apie meilę, apie viską.
Kai kuriems tokių tėvų vaikams tai tikriausiai nėra tik tam tikras etapas. Tokie vaikai praleidžia visą gyvenimą kenkdami savo tėvams. Tačiau daugelis net pamiršta, kad mūsų tėvai dažniausiai turi daug daugiau gyvenimo patirties nei mes patys. Kad ir kokie kvaili jie kartais atrodytų, didžiąją gyvenimo dalį vaikus augino ir mokė būtent jų tėvai.
Mama, parašiusi šį laišką, pasidalino keliomis labai geromis mintimis, į kurias verta atsižvelgti.
„Mano brangioji mergaite,
Tą dieną, kai matysi mane senstant, prašau būk kantresnė su manimi, bet svarbiausia – pasistenk suprasti, ką aš išgyvenu. Jei kartoju tą patį kelis kartus, nepertrauk manęs sakydama „prieš minutę sakei lygiai tą patį“. Tiesiog prašau, išklausyk mane. Pasistenk prisiminti tą laiką, kai buvai maža ir aš tau skaičiau tą pačią istoriją kiekvieną naktį, kol tu užmigdavai.
Nepyk ant manęs, kai sakau, kad dabar nenoriu maudytis. Nedaryk man gėdos. Prisimink, kai turėdavai tūkstančius pasiteisinimų ir aš turėdavau bėgti paskui tave, kad galėčiau išmaudyti? Tada buvai maža mergaitė.
Kai pastebėsi, kad negaliu perprasti naujų technologijų, duok man laiko jas suprasti ir nežiūrėk taip piktai į mane. Atsimink, brangioji, aš turėjau gebėti būti kantri su tavimi, kai privalėjai išmokti taisyklingai valgyti, pati apsirengti, susišukuoti ir pati susitvarkyti visas kasdienes smulkmenas. Kai ateis laikas ir pamatysi, kad visiškai pasenau, būk man kantresnė ir parodyk supratingumą.
Kai aš vis užmiršiu, apie ką mes kalbame, duok man laiko prisiminti. O jei negaliu to padaryti, nesinervink, nebūk tokia nekantri ar arogantiška. Tiesiog žinok savo širdyje, kad man svarbiausia yra tiesiog būti su tavimi.
Ir kai mano senos pavargusios kojos nebeina taip greitai, kaip anksčiau, paduok man ranką. Kaip aš duodavau tau ranką, kai tu mokeisi vaikščioti.
Kai ateis tos sunkios senatvės dienos, neliūdėk. Tiesiog būk su manimi. Ir suprask mane. Kad man būtų leista užbaigti gyvenimą su tavo meile. Labai vertinu kartu praleistą laiką. Su plačia šypsena ir didžiule meile, kurią visada tau jaučiau, noriu pasakyti: aš tave labai myliu. Tu mano brangiausia dukra…“
Ar jums taip pat tai buvo labai jautru?
Už viską esame skolingi savo tėvams, o kai jie šiek tiek pasens, vaidmenys gali pasikeisti, nes jiems gali prireikti jūsų pagalbos. Jie vedė mus per gyvenimą, todėl nusipelno meilės ir pagarbos, kurią mums besąlygiškai suteikė nuo vaikystės.
Pasidalinkite šia istorija „Facebook“ tinkle ir pasidžiaukite savo nuostabiaisiais tėvais!
