Jis užaugino ją tarsi savo dukrą ir mielai finansavo jos vestuves. Bet tada įvyko kai kas, kas privertė jį visus pinigus atsiimti. Priežastis – įskaudinta jo širdis.
„Mano podukra tuoksis netrukus. Vestuvių planavimas užėmė didelę dalį jos ir jos motinos laiko per pastarąjį pusmetį (sakau, kad jos motina, nes nesame susituokę, nors kartu gyvename jau 10 metų)
Mano podukra gruodį baigė universitetą. Aš mokėjau už tai, kad ji galėtų studijuoti universitete, nepaisant to, kad tai buvo valstybinė mokykla, ir tai kainavo apie 35000 eurų. Ji neturėjo darbo ir gyveno pas mus per tą laikotarpį, kada ji studijavo ir net pabaigus studijas. Aš taip pat nupirkau jai automobilį, kad ji galėtų keliauti į mokyklą ir saugiai grįžti namo.
Retkarčiais pasirodydavo ir jos neišlaikantis tėtis, kad pabūtų su ja, ir jis ėmė ją tiesiogiai išnaudoti. Neskaitant to, kad jis nemokėjo nė cento už jos mokymą ar išlaikymą (tiesa, tai buvo motinos kaltė, nes tai nebuvo įtraukta į skyrybų susitarimą), ji myli savo tėtį ir nori jį matyti savo gyvenime. Jis visada sugeba būti pakankamai arti, kad įskaudintų jos širdį ir neišpildytų jai duotų pažadų.
Vietoje, kur turėjo būti vestuvės, buvo užsakytos 250 žmonių vietos. Surašiau 20 žmonių sąrašą, kuriais pasitikiu ir kuriuos norėčiau pakviesti į jų vestuves. Mano sugyventinė ir podukra sakė, kad nėra problemų ir jos būtinai juos įtrauks į sąrašą. Taigi, pasakiau savo draugams, kad jie buvo pakviesti ir kad jie tą dieną neturėtų nieko daugiau planuoti.
Kitą šeštadienį sutikau vieną iš draugų, kuriuos buvau pakvietęs į vakarėlį golfo aikštyne ir paklausiau, ar jis ateis. Jis atsakė, kad nebuvo pakviestas. Jis teigė, kad apie vestuves matė skelbimą tik vietiniame laikraštyje, tačiau niekada negavo kvietimo. Tai išgirdęs iškart patikrinau laikraštį. Taip, buvo skelbimas su motinos ir jos buvusio vyro draugų pavardėmis. Mano draugų vardai nebuvo įtraukti.
Dėl to kilo ginčas tarp manęs ir sugyventinės, nes man buvo pasakyta, kad mano draugai nebuvo pakviesti į vestuves. Kokia to priežastis? Nė vienas iš jų nebuvo laikomas pakankamai svarbiu, kad galėtų patekti tarp 250 kviestinių svečių! Buvau labai nusiminęs, bet nelabai ką galėjau padaryti – draugai jau buvo nusivylę.
Sugyventinė man pasakė, kad ji galėtų pabandyti pakviesti keletą mano draugų, jei kas nors tiesiog atsisakys. Bet tai buvo lašas, dėl kurio taurė buvo perpildyta. Viriau viduje!
Vakar bent jau buvo didelė sekmadienio vakarienė su mano podukros seneliais ir staigmena svečiams – tikruoju podukros tėčiu. Vakarienės metu mano dukra galėjo pasidalinti džiugiomis žiniomis, kad į vestuves ateis tikrasis jos tėvas ir kad jis yra tas, kuris eis kartu su ja prie altoriaus ir ją atiduos sutuoktiniui. Šią naujieną pasitiko teigiami komentarai prie stalo tokie kaip – „tai taip jautru“ ir „labai nuostabu“, nepaisant to, kad aš jos gyvenime buvau didžiąją jos trumpojo gyvenimo dalį. Galų gale, tai yra jos sprendimas, bet dabar atėjo laikas priimti sprendimą man.
Niekada nemaniau, kad tuo pačiu metu jausiuosi toks piktas ir nusivylęs. Aš tiesiog nusiminiau ir man prireikė kelių sekundžių, kol susidėliojau visas savo mintis. Kai pagaliau tinkamai susikaupiau, kad galėčiau kalbėti, pakilau nuo kėdės, kad galėčiau pasakyti tostą. Nelabai atsimenu, kaip aš tai suformulavau, bet buvo kažkas tokio:
„Norėčiau išgerti už jus šią taurę. Man buvo didžiulė garbė būti šios šeimos dalimi pastaruosius 10 metų. Šiuo gyvenimo momentu, jaučiu didelį dėkingumą nuotakai ir jaunikiui už tai, kad supratau kai ką labai svarbaus. Jie man parodė, kad mano vaidmuo šioje šeimoje nėra toks, kokį maniau esant iš tikrųjų.“
Tuo metu pastebėjau, kad svečiai sumišo ir pažvelgė į mane nustebusiomis akimis. O aš tęsiau:
„Kai maniau, kad esu gerbiamas, mėgstamas ir mylimas patėvis, kuris kovojo už šeimą, dabar paaiškėjo, kad buvau kaip bankomatas – puikiai tinkamas pinigams išsigryninti, bet daugiau niekuo naudingas. Kadangi buvau akivaizdžiai pakeistas biologinio tėvo tiek kvietimo kortelėje, tiek bažnyčioje, dabar nusprendžiu padėkoti jums ir perduoti finansininko vaidmenį tikram podukros tėvui. Taigi, sveikinu laimingą porą ir jų pasirinktą gyvenimo kelią. Dabar kiekvienas pats susiras sau išeitį“.
Negaliu nesusimąstyti, ar tai buvo mano savanaudiškumas? Planavau už vestuves, į kurias negalėjau pakviesti nė vieno savo draugo, sumokėti apie 40000 eurų. Į vestuves, kuriose praktiškai nesu net jų dalis. Man paprasčiausiai visko užteko. Man jau užteko podukros ir jos motinos – mano sugyventinės. Tą vakarą uždariau mūsų bendrą sąskaitą ir pervedžiau savo pinigus į savo sąskaitą.
To turėjo pakakti“.
Pasidalinkite šia istorija su draugais ir padiskutuokite, ar patėvis sureagavo teisingai! Kaip jūs manote?
