Dabar ši tradicija atrodo barbariška, o Kinijoje jos niekas nenori prisiminti. Tačiau ji egzistavo beveik tūkstantį metų, iki praėjusio amžiaus 40 metų, o paskutinė batų pora „auksiniams lotosams“ buvo pagaminta 1999 metais.

REKLAMA

Nuo X amžiaus pradžios iki beveik XX amžiaus vidurio Kinijoje egzistavo pėdų rišimo ritualas, tapęs kinų kultūros dalimi. Pėdos dydis kinams buvo toks svarbus, kad rinkdamiesi nuotaką jaunikio tėvai pirmiausia atkreipdavo dėmesį į jos pėdos dydį, o po to – į veidą ir visa kita. Merginos, kurių pėdos buvo ilgesnės nei 10 cm, buvo laikomos nepatraukliomis, o tos, kurių pėdos buvo iki 10 cm, buvo labai retos, žmonės jas vadindavo „sidabriniais lotosais“, o laimingos merginos, kurių pėdos ilgesnės nei 7 cm, ištekėdavo. Jos buvo vadinamos „auksiniais lotosais“.

1 faktas

Iki šiol tiksliai nežinoma, iš kur kilo šis paprotys, tačiau viena populiariausių legendų buvo istorija apie imperatorių Li Yu, kuris turėjo daug sugulovių. Vienai iš jų, Yao Niang, kilo idėja sušokti šokį ant pirštų galiukų lotoso formos scenoje, papuoštoje brangakmeniais ir auksu. Mergina aprišo kojas baltu šilku, kad jos būtų panašios į pusmėnulius, ir atliko „lotoso šokį“, kuris nudžiugino imperatorių. Netrukus ji tapo jo mėgstamiausia sugulove, o kitos moterys ėmė ją mėgdžioti. Laikui bėgant pėdų įrišimas tapo norma, o pats reiškinys buvo vadinamas „auksiniais lotosais“.

Mažytė vaiko pėdutė pradėta laikyti pagrindiniu moters grožio ir grakštumo ženklu. Kuo mažesnė buvo pėda, tuo mergina buvo geriau vertinama. Vėliau pėdos dydis tapo ir moters statuso visuomenėje rodikliu.

REKLAMA

2 faktas

Mergaitėms pradėdavo rišti pėdas 4-5 metų amžiaus, kol pėda dar buvo maža ir lanksti, o 10 metų pėda jau turėjo būti susiformavusi. Mamoms, kurios dažniausiai guodė ir gailėdavo savo dukrų, šiame rituale neleisdavo dalyvauti. Procedūrą atliko vyriausia šeimos moteris. Mergaičių pėdos buvo plaunamos vaistažolių nuovirais, išteptos aliejais, joms nukirpti nagai, kad jie neįaugtų į odą, po to pirštai buvo jėga įspaudžiami į pėdos padą taip, kad lūžtų. Kojos buvo sutvarstytos tvarsčiais, kurie buvo tvirtai susiūti.

Tvarsčiai buvo nuimami kas dvi dienas, kad būtų išvengta infekcijos ir uždegimo, o mergaitės buvo priverstos vaikščioti didelius atstumus, kad paspartintų pėdų deformaciją ir atkurtų galūnių kraujotaką. Tvarsčiai kaskart stiprėjo. Merginos buvo įsitikinusios, kad tik taip jos bus geidžiamos vyrų ir galės susirasti gerą jaunikį. Daugeliu atvejų stiprų pėdos surišimo skausmą pablogindavo infekcija, kuri kartais sukeldavo gangreną, blogą kraujotaką ir kaulų bei raiščių susilpnėjimą.

3 faktas

Tarp šio papročio žinovų buvo savotiška klasifikacija: kojos buvo vadinamos dieviškomis ir nuostabiomis, o tarp jų rūšių buvo: lotoso žiedlapiai, jaunas mėnulis, liekna arka, bambuko ūgliai, kininiai kaštonai ir kt. Taip pat buvo vertinamas dėl sužalotų pėdų ištinusių blauzdų ir kulkšnių patinimas bei minkštumas.

REKLAMA

Mažytė „lotoso pėdutė“ šilkinėje lėlės šlepetėje buvo laikoma viena patraukliausių būsimos nuotakos savybių. Kuo mažesnė pėda, tuo mergina seksualesnė.

4 faktas

Be pėdų formos keitimo mergina turėjo išmokti ir ypatingos eisenos. Moterys judėjo mažais žingsneliais, todėl eidamos naudojo vidinės šlaunų ir sėdmenų dalies raumenis. Buvo tikima, kad tokiu būdu stiprinami makšties raumenys, todėl ši praktika nuo pat pradžių buvo siejama su erotine potekste.

REKLAMA

5 faktas

Idealūs „auksiniai lotosai“ iš daugelio moterų atėmė galimybę judėti savarankiškai, todėl beveik visą gyvenimą jos praleido sėdėdamos ar gulėdamos. Dėl to milijonai moterų įstrigo namuose ir negalėjo atlikti kasdienės veiklos, nes joms buvo labai sunku vaikščioti. Pėdų įrišimas vėliau pradėtas laikyti vienu iš reiškinių visuomenės istorijoje, kuris kontroliavo fizinį moterų judėjimą kartu su jų teisėmis (kitas toks pavyzdys yra korsetai).

REKLAMA

Šio reiškinio tyrimai įrodo, kad greičiausiai vėlesniais laikais pėdų rišimas buvo praktikuojamas ne tik dėl santuokos, bet ir norint išlaikyti moteris namuose bei priversti dirbti fizinį darbą, pavyzdžiui, verpti medvilninius siūlus.

REKLAMA

6 faktas

Pėdų įrišimas buvo oficialiai uždraustas 1912 metais, tačiau kai kur šis ritualas tęsėsi iki praėjusio amžiaus keturiasdešimtojo dešimtmečio pabaigos.

Lėlių batų, kurie tilptų į delną, gamyba tęsėsi iki 1999 metų, o kai kurios moterys su deformuotomis pėdomis yra gyvos iki šiol.

Komentarai:

Griežtai draudžiama Zinoti.lt portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Zinoti.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Zinoti.lt šaltinį. Ši informacija yra Zinoti.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu [email protected].