Ši istorija nutiko prieš daugelį metų. Ji yra apie mokytoją ponią Thomson.
Pirmąją tų mokslo metų dieną ji stovėjo priešais penktokų klasę ir teigė, kad visus savo mokinius myli vienodai. Tačiau paaiškėjo, kad tai – melas. Priekinėje eilėje sėdėjo berniukas, vardu Teddy Stallard. Ponia Thomson kurį laiką užmesdavo akį į Teddy ir pastebėjo, kad jis nežaidžia su kitais vaikais. Tiek berniuko rūbai, tiek jis pats buvo nešvarūs. Be to, jis kartais būdavo siaubingai grubus. Mokytojai buvo malonu žymėti klaidas ir rašyti neigiamus pažymius po Stallard pavarde.
Vieną dieną mokykla pareikalavo pedagogų peržiūrėti ankstesnių metų mokinių bylas, kurias pildė kiti mokytojai. Thomson nusprendė paskutinę peržiūrėti Teddy bylą. Ji visiškai nesitikėjo to, ką ten pamatė.
1 klasėje mokytoja rašė: Teddy yra linksmas berniukas, jis mėgsta juoktis. Jis kruopščiai atlieka savo užduotis ir pasižymi geromis manieromis. Malonu su juo būti.
2 klasėje mokytoja pastebėjo: jis yra nuostabus mokinys, labai mylimas savo bendraamžių, tačiau pavargęs. Jo motina sunkiai serga, todėl situacija namuose tikriausiai yra labai sunki.
3 klasėje mokytoja rašė: Teddy labai sunkiai priėmė motinos mirtį. Matosi, kad jis stengiasi iš visų jėgų, tačiau tėvas nerodo jam tokio susidomėjimo ir palaikymo, kurių jis vertas, ypač tokioje situacijoje. Jo šeimos aplinkybės gali blogai paveikti berniuką, jei nebus imtasi atitinkamų veiksmų.
4 klasėje mokytoja rašė: Teddy užsisklendęs ir nerodo jokio susidomėjimo pamokomis. Draugų daug neturi. Jis dažnai užmiega per pamokas.
Po šios šokiruojančios tiesos ponia Thomson, sugėdinta, suprato problemą ir tai, kad neteisingai vertino berniuką. Ji pasijuto dar blogiau, kai visi mokiniai, išskyrus Teddy, per Kalėdas jai atnešė dovanų, suvyniotų į gražų popierių. Teddy dovana buvo garbingai suvyniota į pilką popierių, kuris atrodė kaip popierinio maišelio likučiai.
Poniai Thomson sunkiai sekėsi išpakuoti dovaną. Ji buvo apsupta savo mokinių, kurie pradėjo juoktis, kai tik pamatė dirbtinę akmeninę apyrankę ir puspilnį kvepalų buteliuką. Ji bandė nuslopinti vaikų juoką, džiaugdamasi savo dovana ir tuoj pat užsidėdama apyrankę bei ant riešo papurkšdama naujojo aromato.
Kai visi vaikai išėjo, Teddy priėjo prie mokytojos ir švelniai tarė: „Ponia Thompson, jūs šiandien kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama…“
Grįžusi namo, ponia Thomson verkė mažiausiai valandą. Tą pačią dieną ji nusprendė mažiau dėmesio skirti skaitymui, rašymui ir aritmetikai bei daugiau – patiems vaikams. Ypatingą dėmesį ji skyrė Teddy. Kai ji dirbo su juo, jo protas pamažu atsigavo. Kuo ji labiau jį skatino, tuo greičiau jis mokėsi. Iki metų pabaigos jis buvo vienas protingiausių klasės mokinių. Jis tapo ponios Thomson mylimiausiu mokiniu.
Po metų ji prie savo kabineto durų rado Teddy laišką, kuriame sakoma, kad ji buvo geriausia mokytoja, kokią jis kada nors turėjo savo gyvenime. Praėjo šešeri metai, kai ji gavo dar vieną žinią iš buvusio mokinio. Jis pasigyrė, kad baigė vidurinę mokyklą ir ji vis dar buvo geriausia jo mokytoja. Po ketverių metų ją pasiekė dar vienas laiškas. Teddy rašė, kad, nepaisant didelių sunkumų, jis atkakliai tęsė studijas ir baigė su pagyrimu. Šiame laiške jis taip pat nepamiršo patikinti ponią Thomson, kad ji ir toliau išlieka jo mėgstamiausia mokytoja per visą jo mokslų istoriją.
Po dar ketverių metų jis vėl parašė. Šį kartą jis paaiškino, kad įgijęs bakalauro laipsnį tęsė mokslus ir nusprendė siekti šiek tiek aukščiau. Jis taip pat nepamiršo vėl parašyti, kad ponia Thomposon yra geriausia ir mėgstamiausia mokytoja, kokią jis kada nors turėjo. Bet šį kartą jo inicialai buvo šiek tiek ilgesni:
Dr. Theodore F. Stallard
Tuo istorija nesibaigia. Kita žinutė, kurią gavo ponia Thomson, buvo ne apie mokyklą. Joje Teddy pasakojo apie mergaitę, kurią jis sutiko ir su kuria ketino tuoktis. Jis taip pat paminėjo tėvo mirtį. Svarbiausia, kad jis paprašė buvusios mokytojos vestuvėse užimti vietą, kuri įprastai tenka jaunikio mamai. Ji nedvejodama sutiko! Ir spėkite ką? Ponia Thomson užsidėjo lygiai tą pačią apyrankę, kurią Teddy jai padovanojo, taip pat naudojo tuos pačius kvepalus, kuriuos jis siejo su paskutinėmis Kalėdomis prieš mamos mirtį.
Jie apkabino vienas kitą ir daktaras Stallard sušnibždėjo tiesiai į senos moters ausį:
„Ačiū, ponia Thompson, kad patikėjote manimi. Ačiū jums iš visos širdies, kad padėjote man patikėti savimi. Jūsų dėka jaučiausi svarbus ir tikėjau, kad galiu ką nors pakeisti savo gyvenime.“
Ponia Thompsonas su ašaromis akyse sušnabždėjo atgal: „Teddy, tu klysti. Tu buvai tas, kuris išmokė mane, kad aš galiu pasikeisti. Aš nemokėjau mokyti, kol nesutikau tavęs!“
Niekada nenuvertinkite savęs ir kitų!
