„Mes su vyru tapome pora dar vidurinėje mokykloje. Po to, dar ir susitikome maisto prekių parduotuvėje, kurioje abu kartu dirbome. Po 10 mėnesių, kaip tikra pora, pradėjome susitikinėti. Jau tada iš karto supratome, kad vieną dieną susituoksime, ir nors mūsų bendrame gyvenime buvo keletas nesklandžių akimirkų ir išgyvenimų, po septynerių metų tapome vyru ir žmona. Mes buvome pasirengę susidoroti su visais iššūkiais, kokius mums duos gyvenimas tiek darbe, tiek šeimoje.

REKLAMA

Įvaikinimo galimybę mes aptarėme minimaliai, bet mes abu manėme, kad jei kada nors įsivaikinsime, tai bus didelė šeima. Tapti globėjais niekada nebuvo mūsų siekiamybė ir nebuvo tai, apie ką mes galvojome.

Tačiau gyvenimo iššūkiai buvo visiškai kitokie, nei mes įsivaizdavome…

REKLAMA

Praėjus maždaug dviem mėnesiams po to, kai persikėlėme į savo pirmąjį namą, viena mano vaikystės draugė „Facebook“ platformoje paskelbė įrašą apie tai, kaip galima tapti globėjais. Man pasidarė smalsu ir pradėjau su ja kalbėti apie tai, ar tai yra sunku. Ir tik tada mes rimčiau pradėjome galvoti apie šią idėją.

REKLAMA

Tikrasis mūsų nušvitimo momentas įvyko tada, kai vieną vasarą buvome bažnyčioje. Bažnyčioje viešėjęs svečias papasakojo savo istoriją apie tai, kaip jis su žmona įsivaikino penkis vaikus. Tada jie dirbo organizacijoje, kuri stengėsi rasti daugiau globos namų, kad vaikai, kurie buvo valstybinėse įstaigose, laukdami mylimų nuolatinių namų, praleistų tokiose įstaigose kuo mažiau laiko.

Pradėjome apie tai rimtai galvoti. Mums buvo tik 26 metai, turėjome didelį namą, daug laiko ir išteklių suteikti vaikams jaukius namus. Kodėl nepabandžius? Ir jau kitą mėnesį užsiregistravome į sertifikavimo kursus. Mums buvo malonu leistis į šį naują gyvenimo nuotykį.

REKLAMA

Mūsų kelionė tapti įtėviais prasidėjo nuo kursų lankymo kartą per savaitę ir tai truko maždaug aštuonias savaites. Taip pat turėjome atlikti asmens patikrą ir atlikti namų darbus. Visas procesas užtruko apie tris ar keturis mėnesius. Kursai nebuvo sudėtingi, tačiau jie atvėrė akis kai kurioms gyvenimo realybėms, kurias patiria vaikai, kaip jiems dažnai pakenkia atsiskyrimas nuo šeimos ir kaip mes, kaip įtėviai, galime jiems padėti išlaikyti ryšį su savo šeima. Mes taip pat prisijungėme prie kelių vietinių globėjų tėvų grupių socialinėje žiniasklaidoje ir turėjome ryšių su tėvais iš bažnyčios. Supratome, kad mūsų mieste yra didžiulė kitų globėjų ir įtėvių paramos sistema.

2015 m. vasario mėn. baigėme kursus. Per ateinančius tris mėnesius sulaukėme keletą skambučių, tačiau vaikai visada būdavo priimami kitur, į kitas globėjų šeimas. Buvome nusivylę, bet tuo pačiu ir neskubėjome. Mes žinojome, kad tai įvyks tada, kai tai ir turės mums įvykti. 2015 m. gegužės 16 d. sulaukėme skambučio:

REKLAMA

„Turime 3 metų berniuką, jo motina yra benamė. Ji turi kur nueiti pernakvoti, bet neturi vietos vaikui. Ar jums būtų įdomu jį pasiimti globoti?“

Mes atsakėme „taip“, kaip ir į kitus prašymus globoti. Mes netgi juokavome ir aptarėme, kad tikriausiai ir šį kartą nebūsime išrinkti kaip globėjai.

REKLAMA

Bet jie mums paskambino ir pasakė:

„Po 30 minučių būsime jūsų namuose!“

REKLAMA

Su visu nenusakomu džiaugsmu ir netikėjimu tokia sėkme išskubėjome namo. Net nespėjome paskambinti savo šeimai! Pasistatėme lovelę ir ištraukėme iš spintos berniukui skirtų žaisliukų.

REKLAMA

Pasveikinome berniuką atvykus į mūsų namus. Jis susipažino su mūsų šunimis ir mūsų namais. Šešis nuostabius mėnesius praleidome būdami jo globėjai. Mes išmokome būti ikimokyklinuko tėvais. Mes išmokome būti vaiko tėvais ir bendrauti su jo biologine motina. Kartais buvo sunku būti pirmojo trimečio tėvais ir juo dalintis su jo mama, tačiau mes vis tiek džiaugėmės ir tikėjome jo mama, vildamiesi, kad ji atsistos ant kojų.

Diena, kai jis vėl susitiko su savo mama, buvo nuostabi ir jaudinanti. Sukrovėme visus jo turimus daiktus, nuvežėme į mamos butą ir atsisveikinome. Pirmą kartą mylėjome svetimą vaiką kaip savo ir leisti tam ryšiui susilpnėti ar nutrūkti nebūtų buvę taip lengva. Mes matėme, kad praėjus kelioms dienoms po jo išvykimo, namai tapo per tylūs ir niūrūs. Laimei, mes žinojome, kad jo motina nori, kad ir toliau būtume jo gyvenime. Ji netgi pasiūlė jam paskambinti mums kitą dieną po jo susitikimo su savo mama! Mes su juo matėmės pas ją kas mėnesį. Mes eidavome į zoologijos sodą ar parką, arba tiesiog leisdavome laiką visi kartu savo namuose. Mes žinojome, kad Dievas mus suvedė į vienas kito gyvenimą dėl tik jam vienam žinomos priežasties.

REKLAMA

Mes dar tada nesuvokėme, kad mūsų istorija su šiuo berniuku dar nebuvo baigta.

Praėjus vos metams po tokio bendravimo, paskambino jo mama ir paklausė, ar galėtų berniukas vėl atvykti pas mus pagyventi. Mūsų atsakymas, žinoma, buvo: „Taip!“ Vienas mėnuo tapo dviem, o du mėnesiai – keturiais. Praėjus beveik metams po to, kai jis atvyko gyventi pas mus vėl, jo mama pasakė, kad nori, kad pasidalintume berniuko globa. Nors tai nėra dažnai daroma, mums buvo suteikta bendra globa. Kokia siurrealistinė patirtis buvo švęsti šią progą su berniuko biologine motina, kai mes su ja pasidalinome vaiko globa.

REKLAMA

Kokia siurrealistinė patirtis, kuri pasako mūsų mažam berniukui, kad dabar jis amžiams turės tris tėvus! Bet mes visi vis tiek buvome labai laimingi.

Mes su ja palaikome gerus santykius ir dabar esame šio mažo berniuko, kurį mes visi trys labai mylime, tėvai. Tai gali būti sudėtinga, tačiau tai įmanoma, kai palaikome vienas kitą ir visi žinome, kad svarbiausias tikslas yra vaiko interesas.

REKLAMA

Bet šis berniukas yra tik dalis mūsų tolesnės istorijos. Dabar, kartu su mumis, mūsų namuose auga 14 vaikų! Mums patinka globėjų vaidmuo, kurį atliekame visų savo vaikų gyvenime, ir jų viešnagės metu padarėme viską, kad užmegztume ryšius su kiekvienu iš jų ir su jų biologinėmis šeimomis. Trys iš keturiolikos mūsų globojamų vaikų liks mūsų širdyse amžiams. Mes visada sakėme, kad jei vaikui, kurį turime savo globos namuose, reikės nuolatinių namų, visada būsime atviri juos įsivaikinti.

REKLAMA

Vienas svarbiausių dalykų mums buvo užmegzti gerą ir nuoširdų kontaktą su vaikų biologinėmis šeimomis. Tai yra ir labai svarbu vaikams.

Štai taip gyvename, praėjus šešeriems metams po to, kai pasirinkome tapti globėjais savo namuose. Pradėjome nuo to, kad „mes nieko nežinojome apie globos namus“. Mes siekėme ir vis dar mokomės kuo daugiau sužinoti apie bendrą globą, palaikyti ryšius su biologinėmis šeimomis, dirbti su vaikų patirtomis traumomis ir tiesiog juos auginti. Svarbiausia buvo padėti biologinėms šeimoms kuo dažniau ir artimiau bendrauti su savo vaikais, kad jie galėtų užmegzti ir išlaikyti ryšius.

REKLAMA

Aukščiau aprašytą istoriją parašė ir pasakojo Carolyn P., ir ji pirmą kartą buvo paskelbta „Love What Matters“ tinklapyje.

REKLAMA

Dėl šios nuostabios šeimos ir dėl jų puikios idėjos jie visada turi aplink save mylinčius vaikus. Šeima juos globoja ir padeda jiems bendrauti su biologinėmis šeimomis.

Pasauliui reikia daugiau tokių šeimų!

Komentarai:

Griežtai draudžiama Zinoti.lt portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Zinoti.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Zinoti.lt šaltinį. Ši informacija yra Zinoti.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu [email protected].