Šeima iš Naujojo Džersio valstijos (JAV) pasidalino savo asmenine istorija, kuria norėjo paremti tuos tėvus, kurie turėjo panašią patirtį ir informuoti likusią visuomenę apie vaikų insulto simptomus. Tokia informacija kada nors gali padėti išgelbėti gyvybę.
2014 metų gegužės 19 dieną 7-metis Chase’as Schweigeris grįžo iš mokyklos ir pradėjo ruoštis karatė užsiėmimui. Tačiau pamatęs, kad jo draugai žaidžia lauke, jis paklausė mamos ar šį kartą galėtų praleisti treniruotę ir vietoje to vakarą praleisti lauke. Mama sutiko.
Po kelių minučių nutiko tai, kas visiems laikams pakeitė šios šeimos gyvenimą. Chase’o mama Wendy išgirdo rėkiančius vaikus: „Kelkis, kelkis!“ ir tuomet pamatė, kad jo sūnus guli ant žemės ir nejuda.
Jo akių vyzdžiai buvo išsiplėtę ir nereagavo į šviesą. Wendy sako, kad tą akimirką iš pradžių pagalvojo, kad, galbūt, jos sūnus nusprendė pajuokauti, bet kai jam iš burnos ėmė tekėti seilės, ji nedelsdama paskambino gelbėjimo tarnyboms.
Į įvykio vietą atvykę paramedikai padarė prielaidą, kad Chase’ą greičiausiai ištiko epilepsijos priepuolis, ir nuvežė jį į ligoninę. Anot berniuko mamos, jos sūnaus veidas „atrodė keistai“. Atgavęs sąmonę jis negalėjo atsikelti ir gebėjo tik tyliai murmėti žodžius. Chase’o visa dešinė kūno pusė buvo suparalyžiuota, o MRT tyrimas patvirtino, kad 7-ių metų berniuką ištiko insultas.
„Prisiminkite keturis žodžius „veidas, ranka, kalba, laikas“. Vaikas gali jausti silpnumą rankose, jam gali būti sunku kalbėti. Ištikus insultui laikas yra svarbiausia“, – aiškina Wendy.
Nežinomybė
Gydytojai tėvams ilgai nieko nesakė ir Wendy bei jos vyras nežinojo, ar jų sūnus po tokio įvykio dar galės kalbėti ar vaikščioti. Chase’ui buvo atlikta sudėtinga operacija: buvo atverta jo kaukolė, kad būtų sumažintas spaudimas patinusioje smegenų dalyje.
Berniukas nekalbėjo, nejudėjo, nevalgė. Vienintelis būdas kaip jis galėjo bendrauti su savo tėvais – judindamas kairės rankos nykštį. Atsakydamas į klausimus jis arba pirštą pakeldavo, arba nuleisdavo. Praėjus kelioms dienoms po operacijos berniukas pagaliau ištarė savo pirmąjį žodį ir tai suteikė šeimai vilties.
Reabilitacija
Tuomet prasidėjo ilga ir neretai skausminga reabilitacija, kuria buvo siekiama atkurti ryšį tarp smegenų ir kūno. Gydytojai, slaugytojai, kineziterapeutai nepasidavė ir vertė berniuką daryti tai, ko jis negalėjo. Taip galiausiai žingsnis po žingsnio Chase’as atsigavo. Jis atsisakė naudoti lazdą ir vaikštynę ir pasirinko vaikščioti su korsetu, padedamas kineziterapeuto. Kalba taip pat palaipsniui atsikūrė.
Iš viso Chase’as ligoninėje praleido penkis mėnesius. Jis iš naujo turėjo mokytis atlikti dalykus, kuriuos puikiai mokėjo iki insulto: judinti rankas ir kojas, kalbėti, savarankiškai valgyti. Visos reabilitacijos metu šalia berniuko buvo vienas iš giminaičių ar draugų.
Tėvams šis laikotarpis taip pat nebuvo labai lengvas. Jiems teko ne tik prižiūrėti Chase’ą, bet taip pat rūpintis 4 metų sūnumi ir 2 metų dukra. Žinoma, jie sulaukė labai didelio kaimynų ir pažįstamų palaikymo. Kas nors visuomet būdavo pasiruošęs prižiūrėti mažesnius vaikus, kaimynai atnešdavo maisto, nes žinojo, kad šeima neturi laiko kada gaminti.
Per šiuos penkis mėnesius Chase’as taip pat ištvėrė ir tris smegenų operacijas, patyrė sunkią alergiją vaistams ir dar daugybę nesėkmių, tačiau iš ligoninės galiausiai išėjo pats.
Pasekmės jaučia ir šiandien
Nuo insulto praėjo jau aštuoneri metai, bet Chase’as vis dar vaikšto į fizinę terapiją ir nešioja specialų ortopedinį prietaisą ant vienos kojos. Jo dešinės rankos judesiai yra riboti, tačiau jam pavyko visiškai atkurti kalbą ir savo socialinius įgūdžius, sugrįžti į mokyklą ir vėl pradėti sportuoti. Kartais jį ištinka afazijos epizodai, kuomet berniukas negali kalbėti, bet įprastai būna labai kalbus ir optimistiškas.
Pasak Wendy, jos sūnus atsilaikė dėl savo optimizmo ir nuostabaus gydytojų, kurie už jį kovojo dieną ir naktį, darbo.
Berniuko tėvai tikisi, kad jų istorija padės geriau suprasti vaikų insultus. Praėjus lygiai metams po šio nelaimingo įvykio, mokykloje jie surengė renginį, kuriame kalbėjo apie tai, ką patyrė jų sūnus. Nuo tada Wendy su vyru stengiasi šviesti visuomenę ir paneigti mitą, kad insultas yra su amžiumi susijusi patologija.
„Deja, pasekmės kiekvienam vaikui yra visiškai skirtingos, tačiau reikia toliau kovoti ir skleisti žinią, kad insultas gali ištikti ir vaikus. Tai mums su vyru tapo gyvenimo misija“, – sako Wendy.
