Sherry Rasmussen nužudymo byla yra viena garsiausių Amerikos kriminologijos istorijų. Slaugė buvo žiauriai nužudyta savo pačios namuose, tačiau tyrimo metu nepavyko rasti nei motyvų, nei įrodymų, kurie padėtų išaiškinti nusikaltėlį. Kodėl žudikas teisme atsidūrė tik po 26 metų?
Taigi, kas nužudė Sherri Rasmussen?
Žmogžudystės diena
Stiklinės durys išdaužtos. Daiktai išbarstyti po kambarį. Sherry kraujo baloje su nubrozdinimais ir mėlynėmis – tokį vaizdą 1986 metų vasario 24 dieną savo namuose, grįždamas iš darbo, pamatė amerikietis Johnas Ruettenas. Sherry Rasmussen buvo 27 metai. Ji dirbo vyriausiąja slaugytoja Glendale Adventistų medicinos centre. Sherry buvo ištekėjusi vos kelis mėnesius – su Johnu ji susipažino 1984-aisiais, jiedu užmezgė romaną, o 1985-ųjų lapkritį įvyko vestuvės. Šeimoje viešpatavo ramybė ir taika. Sherry buvo nekonfliktiškas žmogus, neturintis priešų. Vis dėlto, iškart po medaus mėnesio ji buvo nužudyta.
Vasario 24 d. Sherry Rasmussen neišėjo į darbą dėl prastos sveikatos. Vyras jai paskambino apie vidurdienį, tačiau Sherry į skambutį neatsiliepė. Atsakiklis nebuvo įjungtas, ir Ruettenas nusprendė, kad vis dėlto jo žmona perėmė pamainą. Johnas nusprendė paskambinti į ligoninę, tačiau Sherry kolegos pranešė, kad ji nepasirodė darbe. Tuomet Johnas negalvojo apie blogiausią scenarijų, tačiau kai jis grįžęs namo pamatė, kad durys tarp garažo ir namo yra atviros, jo širdis ėmė smarkiau plakti. Jis suprato, kad kažkas yra ne taip.
Tyrimo versijos
Detektyvas Mayeris atvyko į nusikaltimo vietą. Apžiūra parodė, kad Sherry iš pradžių buvo stipriai sumušta (pirmą smūgį nusikaltėlis tariamai sudavė į galvą su vaza), o po to į ją tris kartus šauta – kulkos buvo rastos plaučiuose, širdyje ir stubure. Iš pradžių buvo svarstoma apiplėšimo versija: nusikaltėliai, manydami, kad pačiame darbo dienos įkarštyje namuose nieko nėra, įėjo į vidų ir sulaukė savininkės pasipriešinimo. Namuose buvo grumtynių ženklų. Proceso metu Sherry Rasmussen aiškiai judėjo link tos namo pusės, kurioje buvo įrengtas panikos mygtukas. Jos BMW dingo – tyrimas parodė, kad nusikaltėliai šiuo automobiliu pabėgo iškart po žmogžudystės.
Vis dėlto, buvo panašu, kad apiplėšimas nebuvo pagrindinis nusikaltimo motyvas. Namuose buvo rasta daug vertingų daiktų, papuošalų ir elektronikos, prie kurių nusikaltėliai net neprisilietė. Be to, automobilis netrukus buvo rastas – BMW stovėjo už kelių kvartalų nuo namo su rakteliais užvedimo spynelėje. Namuose trūko tik sutuoktinių santuokos liudijimo. Detektyvas Mayeris taip pat aptiko kulkos skylę antklodėje: nusikaltėlis bandė nuslopinti šūvių garsus. Paprasti žmonės ir smulkūs vagys galėjo nežinoti apie šią techniką.
Be šautinių žaizdų, Sherry kairiojo dilbio vidinėje pusėje buvo rasta įkandimo žymė. Policija paėmė DNR mėginį ir nuėmė atspaudus. Bet ką su tuo buvo galima padaryti tada, devintajame dešimtmetyje? Tuo metu nebuvo nei analizės technologijų, nei susistemintų DNR duomenų bazių.
Žuvusios moters tėvas Nehlsas Rasmussenas tyrėjams sakė, kad žmogžudyste įtaria buvusią Johno merginą – policijos pareigūnę Stephanie Lazarus. Ji ne kartą atvirai ginčijosi su Sherry. Kartą ji palikusi vandens motociklus poros namuose ir paprašiusi, kad Johnas juos nuvaškuotų, o tai nepatiko jo žmonai. Tuomet šeimoje kilo skandalas, tačiau Ruettenas patikino žmoną, kad su Stephanie Lazarus jis niekada nepalaikė rimtų santykių. Nehlsas taip pat pateikė policijai ligoninės darbuotojo pareiškimą, kuris matė, kad Stephanie atėjo į Sherry biurą ir pasakė: „Jei aš negaliu gauti Johno, niekas kitas jo negaus“. Velionės tėvas buvo išklausytas, tačiau į jo žodžius nebuvo atsižvelgta – detektyvai pasakė Nehlsui, kad jis „žiūri per daug televizoriaus“. Vėliau, kai JAV tapo prieinami DNR tyrimai, jis ne kartą prašė policijos ištirti plaukų, kraujo ir seilių mėginius, rastus nusikaltimo vietoje. 1993 metais jam buvo pasakyta, kad skyrius tam neturi lėšų. Jis pasiūlė pats susimokėti už analizę, tačiau jam buvo paaiškinta, kad tyrimas bus nenaudingas, nes trūksta DNR mėginių, su kuriais būtų galima palyginti rezultatus. Velionės tėvas tuo pačiu klausimu kreipėsi dar ne kartą, tačiau šie mėginiai vėliau paslaptingai dingo.
Byla pradėta nagrinėti
Aplankas su medžiaga apie Sherry Rasmussen nužudymą gulėjo lentynoje beveik 16 metų: iki tol, kol 2001-aisiais Los Andželo policija sukūrė padalinį, tiriantį neišaiškintus sunkius nusikaltimus. Šiam padaliniui vadovavo Davidas Lambkinas, kuris nusprendė atnaujinti bylos tyrimą. 2000-ųjų pradžioje teisėsaugos institucijos jau turėjo prieigą prie visos šalies DNR duomenų bazės. Pagal naująjį įstatymą Jungtinėse Valstijose dabar buvo imami mėginiai iš visų kaltinamųjų ir įtariamųjų, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą.
Tik po kelerių metų kriminologei Jennifer Francis pavyko rasti dingusį seilių mėginį koronerio kabineto šaldytuvo gilumoje. Ji atliko testą – pagal rezultatus duomenų bazėje atitikmenų nebuvo, tačiau jai pavyko išsiaiškinti, kad biomedžiaga priklauso moteriai. Jennifer Francis pateikė įkalčius tyrimui, tačiau ir čia byla strigo mirties taške: detektyvai buvo tikri, kad reikia ieškoti dviejų vyrų, o į kriminologės mintis niekas nežiūrėjo rimtai. Byla vėl buvo išsiųsta į archyvą – šį kartą iki 2009 m., kai šaltųjų bylų tyrimo skyriuje atsirado nauja entuziastingų specialistų komanda. Kriminologės versija jiems atrodė tikėtina. DNR tyrimo rezultatai buvo nedelsiant lyginami su Nehlso parodymais. Pirmą kartą kažkas pažvelgė į situaciją iš kitos pusės, pamiršdamas pagrindinę versiją apie įsilaužimą.
Detektyvams suvaidinus hipotetinį scenarijų su visomis moterimis, kurios kažkaip galėjo būti susijusios su šia byla, vis labiau buvo tikėtina, kad žmogžudystę įvykdė Stephanie Lazarus. Vis dėlto, vis dar stigo tiesioginių įrodymų. Tyrimo metu buvo nuspręsta pasitelkti klastą. 2009 m. birželio 5 d. detektyvas Danas Jaramillo paprašė Stephanie Lazarus padėti jam apklausti įtariamąjį meno vagyste. Laikydamasi protokolo, Stephanie Lazarus paliko savo ginklą patalpoje, kurioje buvo Gregas Stearnsas. Per apklausą ji pasirodė esanti įtariamoji. Daugiau nei valandą jos buvo klausinėjama apie santykius su Johnu Ruettenu, tačiau tai buvo laikoma pretekstu, kad jiems reikia pagalbos tiriant bylą. Įtariamoji buvo sutrikusi.
„Dieve, tai buvo prieš milijoną metų. Mes susitikinėjome, negaliu sakyti, kad jis buvo mano vaikinas, ir nežinau, ar jis mane laikė savo mergina. Tai tiesiog nesusiklostė“, – patikino Stephanie.
Ji teigė, kad nepažinojo mirusios moters, ir kad net neprisimena jos vardo. Stephanie teigia, kad nepamena, ar ji buvo susituokusi su Johnu Ruettenu. Pokalbiui pasibaigus, Stephanie manė, kad viskas tuo ir baigsis, tačiau ji nedelsiant buvo suimta.
Nuosprendis: kalta!
Tuo metu, kai Stephanie Lazarus buvo apklausiama, tyrėjai savo rankose jau turėjo jos DNR pavyzdžius – policija iš šiukšlių dėžės buvo paėmusi vienkartinį puodelį, iš kurio ji gėrė. Byla atskleidė, kad Sherry Rasmussen buvo nušauta iš 38 kalibro „Smith & Wesson“ ginklo. Atlikus tolesnį tyrimą, buvo išsiaiškinta, kad Stephanie Lazarus to paties tipo pistoletą asmeniniam naudojimui įsigijo baigusi policijos akademiją. Serijos numerio paieška patvirtino, kad praėjus kelioms savaitėms po žmogžudystės, Stephanie pranešė, kad ginklas dingo – detektyvai manė, kad ji jo tiesiog juo atsikratė.
Teismo metu buvo skaitomos ištraukos iš Stephanie Lazarus dienoraščio. Stephanie rašė, kad jai apmaudu, jog Johnas veda kitą moterį. Ši naujiena ją tiesiog sugniuždė. Ji negalėjo eiti į darbą, todėl paprašė laisvos dienos. 1985 m. rugpjūtį ji parašė laišką Johno mamai, kuriame teigė: „Aš tikrai myliu Johną, pastarieji metai mane praktiškai sunaikino. Norėčiau, kad viskas būtų pasibaigę kitaip. Nemanau, kad kada nors suprasiu jo sprendimą“.
Stephanie Lazarus prisipažino, kad ji turėjo lytinių santykių su Johnu po jo sužadėtuvių su Sherry. Ji tariamai buvo labai nusiminusi, nes jos jausmai buvo niekur nedingę. Taigi, ji paprašė „paskutinio atsisveikinimo akto“, ir jis sutiko. Vis dėlto, kaip sakė pats Johnas, šis sprendimas buvo klaida, nes po to Stephanie Lazarus ir toliau jį persekiojo.
Per kelerius metus po Sherry nužudymo Stephanie Lazarus padarė gerą karjerą: pradėjusi dirbti teisėsaugoje kaip patrulinio automobilio pareigūnė, pamažu gavo prestižines darbo vietas vidaus reikalų ir žmogžudysčių skyriuose. Darbe Stephanie Lazarus buvo gerbiama, o jos reputacija buvo švari. Praėjus keleriems metams po nusikaltimo, Stephanie ištekėjo už kolegos ir įsivaikino vaiką. Kiek vėliau Stephanie Lazarus iniciatyva jos skyriuje buvo sukurta vaikų priežiūros programa darbuotojams. 2009 m., kai buvo suimta, ji dirbo Los Andželo policijos departamento prestižiniame meno vagysčių skyriuje.
52 metų Stephanie Lazarus pripažinta kalta dėl žmogžudystės ir nuteista kalėti iki gyvos galvos. 2039 m., kai jai sukaks 79 metai, ji galės būti paleista lygtinai.