Kaip graži moteris atrodo dvidešimt pirmame amžiuje? Jauni modeliai ilgomis kojomis ir liekna talija žvelgia į mus iš blizgių žurnalų puslapių. Fotografė Michaela Norok siūlo atsisakyti stereotipų. Jos projektas „Grožio atlasas“ yra tiesioginis įrodymas, kad moters grožis yra daugialypis ir daugiasluoksnis.
Interviu su HuffPost UK rumunų fotografė Mihaela Noroc pasidalijo detalėmis apie nuotraukų projektą, dėl kurio ji apkeliavo pusę pasaulio. 2013 metais startavęs projektas „Grožio atlasas“ greitai išpopuliarėjo socialiniuose tinkluose. Rumunės Michaelos Noroc nuotraukos taip pat buvo paskelbtos spausdintame iliustruotame leidinyje.
„Grožio atlase“ pristatoma daugiau nei penki šimtai įvairaus amžiaus, religijų ir etninių grupių moterų fotografijų. Grožis Michaelos akimis yra labai nutolęs nuo tradicinių vaizdų. „Mano nuomone, grožis neturi apibrėžimo“, – aiškina fotografė. „Jis yra visur ir yra daugialypis, mums tereikia atmerkti akis ir tai pamatyti“.
Darbas su projektu truko keletą metų. Michaela asmeniškai matė, kiek tikras grožis skiriasi nuo žiniasklaidos primestų stereotipų. „Jei į Google paiešką įvesite frazę „graži moteris“, jums bus pateikti labai panašūs seksualiai patrauklių moterų vaizdai. Vis dėlto, įvairiuose pasaulio miestuose grožį pamačiau kur kas sudėtingesnį ir džiaugiuosi, kad galėjau jį įamžinti nuotraukose.
„Gyvename neapykantos ir netolerancijos laikais. Mano knygoje yra daug koliažų, kuriuose dera ryškiai kontrastingos portretinės nuotraukos. Norėjau parodyti, kad nors visi esame skirtingi, bet visi esame gražūs. Grožis neturi ribų, vadinasi, gerumas ir tolerancija taip pat neturėtų jų turėti“.
Dauguma „Grožio atlaso“ herojų yra moterys, kurias Michaela sutiko gatvėje. Fotografė negali paaiškinti, kokiu principu pasirinko modelius: „Elgiausi nesąmoningai, vadovaudamasi intuicija“.
Ryškus to pavyzdys – moters portretas, puošiantis knygos viršelį. Šią moterį Michaela sutiko Indijos Varanasio mieste ant Gango upės kranto. Tai – šventa vieta induizmo pasekėjams. Kasdien čia susirenka tūkstančiai piligrimų.
Fotografės dėmesį patraukė jauna indė, kuri ruošėsi aukai. „Žiūrint į jos giedrą veidą, manytum, kad ji yra iš kito pasaulio. Ją apšvietė švelni ryto šviesa. Mane sužavėjo šis vaizdas ir nubridau į upę ją nufotografuoti, pamiršusi, kad kelnių kišenėje turiu telefoną. Tokiomis akimirkomis laikas man sustoja, ir viskas, kas materialu, praranda prasmę.
Dauguma Michaelos herojų džiaugėsi galėdamos dalyvauti projekte, tačiau buvo ir tokių, kurios nenorėjo būti fotografuojamos. „Dažnai matydavau konservatyviose bendruomenėse gyvenančių moterų atstūmimą. Jos nerimavo, kad bendruomenės nariai gali neigiamai reaguoti į fotosesiją. Kai kuriose šalyse dalyvavimas mano projekte moterims grėsė nemalonumais“, – sako Michaela.
„Šios situacijos atvėrė man akis, kiek moterų visame pasaulyje gyvena patirdamos socialinį spaudimą. Tai – dar vienas patvirtinimas, kad pasauliui reikia grožio atlaso, atspindinčio moterų svajones ir tikslus, dėl kurių jos kovoja visą savo gyvenimą”.
