,,Iš visų neatsiskyrusių dvynių atvejų iš viso pasaulio Daša ir Maša Krivošlyapova išgyveno ilgiausiai. Ir, galima sakyti, jos gyveno nelaimingiausius gyvenimus.

REKLAMA

Vieną 2003 metų balandžio dieną, apie vidurnaktį, Mašos širdis sustojo. Per pastaruosius 14 metų ji ir sesuo gyveno tik savo kambaryje, Maskvos darbo veteranų namuose Nr. 6. Kai Daša ryte pabudo, ji pamanė, kad sesuo giliai miega, tačiau ji paskambino personalo nariams ir paprašė pagalbos, nes ji nesijautė gerai – jautėsi keistai silpna ir labai skaudėjo galvą. „Prašau, nepalikite manęs ir Mašos. Aš labai bijau“, – maldavo Daša, todėl pas jas buvo iškviesti gydytojai.

Vieną iš seserų Krivošlyapovą ištiko ūminis širdies priepuolis ir ji jau buvo mirusi. Medikai tai iš karto suprato. „Visi aplinkiniai mums visada sakydavo melą”, – sakė seserys prieš tą atsitikimą. Joms buvo pameluota ir šia proga: Dašai nebuvo pasakyta, kas nutiko jos „antrajai pusei“. Jai tiesiog po truputį blogėjo. Po septyniolikos valandų ji mirė miegodama, apsinuodijusi krauju. Jai buvo 53-eji.

REKLAMA

Daugelis Rusijoje jau pamiršo seseris Krivošlyapovas. Bet Sovietų Sąjungoje jos, vis dėlto, buvo sensacija: pirmieji gimę Siamo dvyniai išgyveno! Mergaitės gimė su dvejomis galvomis, keturiomis rankomis ir trimis kojomis (trečioji buvo stačiu kampu į stuburą ir susidėjo iš dviejų sulietų kojų su devyniais pirštais). Kiekviena iš seserų turėjo savo plaučius, širdį, skrandį, inkstus ir plonąją žarną. Jos abi turėjo storąją žarną ir šlapimo pūslę.

REKLAMA

Seserys Krivošlyapovos buvo įsitikinusios, kad jei jos nebūtų gimusios Sovietų Sąjungoje 20 amžiaus viduryje, viskas būtų buvę kitaip. Bet, atrodo, joms buvo lemta gyventi joms nepalankiausiu metu: įkalintos vieno kūno viduje, seserys per kelias dienas po jų gimimo tapo „eksperimentėmis jūrų kiaulytėmis“.

REKLAMA

Sunkus gimimas

1950 m. pirmosios Naujųjų metų dienos paprastai siuvėjai buvo tikras pragaras. Jekaterina Krivošlyapova dvi dienas ir dvi naktis gimdė. Jai reikėjo Cezario pjūvio operacijos. Ultragarso aparatai SSRS pasirodė tik praėjus aštuoneriems metams po Mašos ir Dašos gimimo, todėl iki pat paskutinės akimirkos nieko nebuvo žinoma apie jų išskirtinumą. „Dvynės!“ – sušuko jauna akušerė ir greitai nualpo.

REKLAMA

Kol Jekaterina dar buvo pusiau sąmonės būsenoje, nuspręsta nuo jos kūdikius slėpti. Kai ji atsigavo, motinai buvo pasakyta: „Deja, jūsų kūdikiai gimė negyvi“.

REKLAMA

Šis sprendimas buvo priimtas dalyvaujant mergaičių tėvui, buvusiam gimdymo metu – Michailui Krivošlyapovui. Tuo metu jis dirbo asmeniniu Lavrentijaus Berijos, žinomo kaip Stalino budelis, vairuotoju. Dvynių mirties liudijimas buvo išduotas tą pačią dieną.

REKLAMA

Jekaterina iš ligoninės lovos pakilo po dviejų savaičių. Ji netikėjo, kad kūdikiai gimė negyvi. „Girdėjau verkiantį kūdikį!” – pasakė ji. Viena slaugytoja praktikantė jos pagailėjo ir nuvedė į palatą, kur buvo inkubatorius, kuriame buvo laikomi dvyniai. Po to, ką išvydo, Jekaterinai kilo psichikos problemų ir kitus dvejus metus ji praleido psichiatrinėje klinikoje.

REKLAMA

Valstybė visą laiką išlaikė Mašą ir Dašą – pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus jos buvo prižiūrimos garsaus fiziologo Pyotro Anochino, SSRS medicinos mokslų akademijos Vaikų institute, kur buvo atliekamas šio labai reto atvejo tyrimas: Ischiopagus atvejo (prie dubens susijungę dvyniai).

REKLAMA

Išgyvenimo bandymai

Kaip vėliau paaiškėjo, merginos buvo neatskiriamai susijusios viena su kita ne tik fiziškai, bet ir jausmų bei pojūčių lygiu. Jos sapnavo identišku sapnus; kai viena gėrė – kita irgi būdavo girta; kai viena prisivalgydavo iki soties, kita taip pat jautėsi soti; kai viena gydėsi dantis, kita jautė skausmą ir pykinimą, kai nebeveikdavo nuskausminamieji; kai viena ką nors sugalvodavo, kita mintį pratęsdavo. Bet tuo metu, Pediatrijos institute, fiziologai tik žiauriais eksperimentais bandė išsiaiškinti vienos į kitą reagavimo ribas.

REKLAMA

Mokslininkai norėjo sužinoti jų atskirų nervų ir širdies bei kraujagyslių sistemų vaidmenis, taip pat gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių situacijų, tokių kaip miego trūkumas, ryškūs temperatūros svyravimai ir alkis. Būdamos trejų metų, jos ilgą laiką buvo laikomos lede. Po to viena iš mergaičių susirgo plaučių uždegimu ir jos kūno temperatūra pasiekė 40 °C, o kitai mergaitei jokių simptomų nebuvo. Didžiosios Britanijos žurnalistė ir Mašos biografė Juliet Butler dvynukes pažinojo 15 metų, kai ji su vyru gyveno Rusijoje. Ji teigė: „Joms buvo suleista įvairių medžiagų, įskaitant radioaktyvųjį jodą, kad būtų galima sužinoti, kaip greitai tai paveiks kitą seserį. Tada jos buvo matuojamos Geigerio skaitikliu“.

REKLAMA

„Stalino era“ buvo terminas, kuris vartojamas siekiant paaiškinti visišką mokslinių tyrimų žiaurumą. Pradėjus valdyti Nikitai Chruščiovui ir atsiradus didesniam atvirumui, situacija pasikeitė, o spauda kurį laiką gailėjosi pirmųjų sovietų Siamo dvynių ir eksperimentai buvo nutraukti. Po profesoriaus Anochino mirties, amerikiečių mokslininkai pateikė pasiūlymą dvynėms ir pasiūlė suteikti mergaitėms išsilavinimą, darbo terapiją ir vėliau darbą. Tačiau sovietų medikai atmetė šį pasiūlymą, nepaisant to, kad sulaukusios septynerių, seserys negalėjo vaikščioti ir net sėdėti joms buvo sunku.

REKLAMA

„Mes pradėjome gerti būdamos 12 metų“

Užbaigus mokslinį tyrimo etapą, susidomėjimas Krivošlyapovomis pradėjo mažėti. Mokslininkų dėka jos buvo trumpam išsiųstos į Centrinį traumatologijos ir ortopedijos tyrimų institutą. Ten jų trečioji koja buvo amputuota, „kad būtų išvengta tiek daug dėmesio“ ir jos įgijo pradinį išsilavinimą.

REKLAMA

Dvynės jaudinosi dėl amputacijos: „Pašalinus koją, praėjo nemažai laiko, kol mes vėl galėjome būti savimi. Tai buvo tas pats, kaip įprastas žmogus netektų kojos. Didžiausia mūsų baimė buvo, kad visi iš mūsų juoksis. Mes esame labai drovios ir labai pergyvename dėl savo išvaizdos. Kai buvome be kojos, bijojome, kad mūsų maždaug šešis mėnesius kas nors nepamatytų“.

REKLAMA

Tačiau tą akimirką, kai dvynės pradėjo vaikščioti su ramentais (kiekviena iš seserų galėjo valdyti tik vieną koją), Krivošlyapovos apibūdina kaip „laimingiausią dieną mūsų gyvenime“.

REKLAMA

„Tai buvo baisiausia patirtis mūsų gyvenime“, – netrukus po to pasakė dvynės, kai būdamos 12 metų, jos pateko į kitą įstaigą – Novocherkassko internatą, skirtą vaikams, turintiems motorikos sutrikimų.

REKLAMA

„Kol buvome ten, mintis apie savižudybę galvoje sukirbėjo pirmą kartą gyvenime. Kažkodėl kiti vaikai iškart mums nepatiko. Pastebėjome, kad pradėjome dažnai ginčytis su kitomis merginomis. Maša visada kovojo. Būdamos mokykloje turėjome iškęsti nuolatinį tyčiojimąsi, žeminimą ir įžeidimus. Pavyzdžiui, už butelį degtinės klasės berniukai mus parodydavo vietiniams kaimo vaikams. Mūsų klasės draugai dažnai pripildavo vandens į mūsų lovą, o mes pasitiesdavome neperšlampamo audinio skiautę ir nieko apie tai nesakydavome, ir tai juos siutindavo… Internate mes pradėjome smarkiai mikčioti. Internato direktorius mus tam tikra prasme palaikė, bet vis tiek buvo labai sunku. Ar įsivaizduojate tai, kai niekas su jumis nekalba?“ – guodėsi mergaitės.

Būtent tuo metu, būdamos 12 metų, jos pradėjo gerti.

REKLAMA

Populiarios ir nelaimingos

Bėgant laikui, alkoholio problemos tik sustiprėjo. Atminkite, kad tik Daša kentėjo nuo alkoholizmo, o Maša daug rūkė. Jos nebuvo labai tolerantiškos viena kitos įpročiams ir, daugelį stebino tai, kad jos buvo labai skirtingos asmenybės. „Mes esame du visiškai skirtingi žmonės, uždaryti viename kūne“, – sakydavo jos.

REKLAMA

Daša buvo labiau susikaupusi, rami ir atsakinga. Maša negalėjo ilgai sukaupti savo dėmesio, nuotaika greitai keisdavosi, buvo maištinga ir fiziškai stipresnė (kai seserys judėjo, tai Maša išlaikė praktiškai visą savo bendro kūno svorį). Nors Dašos mokymosi ataskaitos knyga iki 9 metų buvo įvertinta A ir B balais, Maša vargu ar sugebėjo pasiekti C ir paprastai gaudavo ne daugiau kaip D ir visada nusirašydavo nuo sesers. „Mokytojai negalėjo mūsų susodinti atskirai”, – juokavo dvynės.

REKLAMA

Iki pilnametystės seserys dažnai nesutardavo. Jos net negalėjo susitarti, ar nori ieškoti jas pagimdžiusios motinos. Maša buvo prieš šią idėją. Galų gale, jos ją atrado ir sužinojo, kad turi dar du brolius. „Vietoj džiaugsmingų apsikabinimų, mus pasitiko akmeninis, visiškai svetimos moters žvilgsnis. Nuo įėjimo pro duris mus pasiekė vien priekaištai ir klausimai, kur buvome ir ko tikimės iš šio susitikimo“, – prisiminė Maša. Broliai, du visiškai sveiki ir gražūs vaikinai, atsisakė palaikyti bet kokius ryšius. Tuo metu seserų tėvas jau buvo miręs 1980 m.

REKLAMA

1989 m. jos persikėlė į Maskvą. Joms buvo paskirtas kambarys karo ir darbo veteranų name. Bet ir toliau jos susilaukdavo daug neigiamos reakcijos. Dešimtajame dešimtmetyje, Vakarų žurnalistai domėjosi Krivošlyapovomis (dvynės beveik visada atsisakydavo kalbėtis su Rusijos žurnalistais). 1993 m. seserys lankėsi Vokietijoje, kur apie jas buvo sukurtas filmas, tada jos išvyko į Paryžių. Galiausiai, Mašos ir Dašos autobiografija, kurios autorė yra Juliet Butler, uždirbo joms daug pinigų – apie 10 000 svarų. Dvynės išleido juos įvairiems maisto produktams, kompiuteriui ir cigaretėms, o likusius grynaisiais laikė savo kambaryje stovėjusiame seife (kuris dingo iškart po mirties). „Tai pavydas“, – taip jos paaiškino jų patiriamą stigmatizaciją.

REKLAMA

1997 m. gruodžio mėn. sužinojau, kad Mašai ir Dašai buvo blogai“, – pasakojo Sergejus Fedorčenko, piktnaudžiavimo narkotikais vyriausiasis gydytojas iš Permės centro. „Jos labai gėrė. Visi bandymai priversti jas atsisakyti priklausomybės nuo alkoholio nieko nedavė“

Dvynėms buvo diagnozuota kepenų cirozė ir plaučių edema, po kurio laiko jos prisijungė prie anoniminių alkoholikų ir pradėjo priklausomybės terapiją. Bet tai truko neilgai… Baimindamiesi, kad jos gali palūžti ir mirti, gydytojai terapiją nutraukė.

REKLAMA

Per savo 50-ąjį gimtadienį seserys sakė: „Mes geriame, nes suprantame, kokios esame keistuolės. Viską, ką pasiekėme gyvenime, turėjome padaryti pačios, per ašaras ir maldas. Ir nepaisant to, kad kiekviename žingsnyje žmonės šaukė: „Jūs esate unikalios! Jūs turite teisę į viską! Jūs turite tuo pasinaudoti! Bet pasinaudoti kuo, kad mes – keistuolės? Stipraus charakterių dėka išgyvenome 50 metų“.

Komentarai:

Griežtai draudžiama Zinoti.lt portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Zinoti.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Zinoti.lt šaltinį. Ši informacija yra Zinoti.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu [email protected].