Ne visada yra lengva nuspręsti, ką toliau daryti gyvenime, ypač, kai esi jaunas žmogus. 22 metų Emilie įstojo į koledžą ir norėjo pamatyti pasaulį, tačiau niekada neįsivaizdavo to, kas jai nutiks.
Emilie Larter beveik baigė studijas ir norėjo keliauti po pasaulį. Ji susikrovė krepšį ir išvyko į Ugandą dviem mėnesiams dirbti savanore. Bent jau toks buvo jos planas…
Ji savanoriavo vaikų namuose, kur buvo priimta išskėstomis rankomis.
„Atvykimas į vaikų namus man buvo tarsi kultūrinis šokas. Jie buvo įsikūręs mažame kaime, 25 kilometrų atstumu nuo artimiausio miesto. Sulaukiau didelio dėmesio kaip „mzungus“ (baltasis žmogus). Mano užduotys buvo paprastos: pakeisti sauskelnes, įsitikinti, kad vaikai valgo, ir žaisti su jais. Tai buvo nuostabu!” – sako Emilie „British Mirror“.
Mėnesį praleidusi vaikų namuose, Emilie išgirdo, kad liko vienas ką tik gimęs kūdikis iš gretimo kaimo. Kūdikiui buvo tik 5 dienos, o kadangi jis neturėjo nei brolių, nei seserų, nei kitų artimųjų, vaikų globos namams buvo suteikta atsakomybė juo pasirūpinti. Tai buvo to, kas amžiams pakeis Emilie gyvenimą, pradžia.
„Kūdikio vardas buvo Adomas ir aš buvau už jį atsakinga. Jis miegojo ir visą laiką buvo su manimi. Tai buvo pirmas kartas, kai teko prižiūrėti naujagimį. Taigi, paskambinau mamai ir paprašiau jos gerų patarimų“, – pasakojo Emilie.
Našlaičių namuose sąlygos nebuvo pačios geriausios. Nebuvo elektros ir vandens, o vandens buvo galima gauti tik tada, kai buvo saulėta diena ir jei jis nebuvo labai užterštas. Emilie buvo kaip įmanoma ilgiau su Adomu, dėl to jis imdavo verkti, kai jos nebūdavo šalia jo.
Bėgo laikas, ir Emilie turėjo grįžti namo, kad baigtų mokslus ir išlaikytų egzaminus. Buvo surengtas atsisveikinimo vakarėlis, ir Emilie grįžo namo. Bet ji negalėjo pamiršti mažojo Adomo.
Kai tik galėjo, Emilie grįžo ir pamatė, kaip Adomas užaugo. Ji išbuvo su juo penkis mėnesius, bet jai pritrūko pinigų ir reikėjo grįžti namo, į darbą.
„Važiuodama namo verkiau visą kelią, galvodama, kaip galėčiau sau leisti sugrįžti dar kartą. Grįžusi namo susiradau tris darbus: dieną dirbau mokytoja, vakare barmene, o savaitgaliais buvau auklė. Buvau visiškai išsekusi, bet po poros mėnesių turėjau pakankamai pinigų grįžti ir pabūti ten dar kelias savaites“, – pasakojo ji „British Mirror“.
Galų gale Emilie suprato, kad kelionė pirmyn ir atgal ilgainiui nebus nei praktiška, nei pakankama tokiems artimiems santykiams.
„Aš nusprendžiau ir buvau pasiruošusi likti su šiuo vaiku. Nebuvau pasirengusi atsisakyti to, kas man labiausiai rūpėjo šiame gyvenime“.
Emilie širdis priklausė šiam berniukui, kuris privertė ją grįžti į Ugandą. Dabar ji pradėjo lėšų rinkimo kampaniją, siekdama surinkti pakankamai pinigų jo įsivaikinimui.
Gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip įsivaizduojama – kartais emocijos trukdo ramiai gyventi!
