Fotografija yra puikus būdas užfiksuoti žmones, vietas ir istorines akimirkas. Moldavijos kaime atradęs seną archyvą su nuotraukomis, kurios buvo užfiksuotos prieš 50–70 metų, studentas Viktoras Galuška nusprendė surasti nuotraukų herojus ir sužinoti, kaip nuo to laiko pasikeitė jų gyvenimas.
Maždaug prieš trejus metus kinematografijos studentas Viktoras Galuška išvyko į Moldavijoje esantį miestelį Rosietić, įsikūrusį 122 kilometrų atstumu nuo Kišiniovo, ruoštis disertacijai. Ten, viename iš apleistų namų, kuris kažkada priklausė vietiniam fotografui mėgėjui Zacharijui Kušnirui, jis atrado porą dešimčių senų negatyvų su kaimo gyventojų nuotraukomis. Radinį jis parodė savo vadovui, o vėliau grįžo ieškoti dar daugiau medžiagos. Studentui pasisekė: palėpėje jo laukė lobis – senas, dulkėtas lagaminas su tūkstančiais negatyvų.
Pats Zacharijas mirė dar 1993 m. Jo namai buvo nereikalingi giminaičiams ir liko apleisti, neturėjo langų ir durų. Viktorui pavyko surasti fotografo dukterį – ji gyveno kaimyniniame kaime. Moteris leido paimti negatyvus ir suskaitmeninti. Nuo tos akimirkos prasidėjo trejus metus trukusi Zacharijaus Kušniro darbų archyvo rekonstravimo istorija.
Zacharijas fotografija susidomėjo apie 1955 m. Jo šeima – žmona ir keturi vaikai – nesuprato tuo metu keisto pomėgio ir priekaištavo vyrui, kad jis visus fotografuoja. Bet būtent todėl šie kadrai yra vertingi, nes parodo paprastų kaimo gyventojų gyvenimą.
Neseniai Viktoras Galuška vėl grįžo į Rosietić – šį kartą ieškodamas herojų iš senų nuotraukų ir norėdamas sužinoti daugiau apie jų gyvenimą bei išklausyti jų prisiminimus. Jam pavyko surasti tik šešis žmones. Jie visi džiaugėsi gavę savo jaunystės dienų fotografijas ir pasikalbėjo su Viktoru.
Tamara Kušnir
Tamara yra tolima Zacharijaus giminaitė ir gyvena tame pačiame kaime, kuriame kadaise gyveno fotografas. Ji prisimena jį kaip „protingą, labai įdomų žmogų“. Tamara daug laiko praleido su dukterimis, kurioms tėvas visada buvo autoritetas. Tamara buvo įsimylėjusi kolūkio buhalterį, kuris kartais atvykdavo į kaimą. Tačiau šis ilgainiui vedė kitą moterį. Vis dėlto Tamara jo nepamiršo ir išsaugojo vyro nuotrauką. Moteris leido Viktorui pažiūrėti į fotografiją, o vėliau studentas kaimyniniame kaime surado tą buhalterį. Jo vardas Vasilas Tokarchukas.
Vasilas Tokarchukas
Vasilas buvo tikras, kad vieną dieną ves Tamarą. Jis vis dar prisimena, kokia ji buvo graži ir kaip jie leido vakarus prie upės. Merginos tėvas norėjo, kad jie susituoktų. Bet kartą, porai išsiskyrus, Vasilas nusprendė, kad Tamara jam netinka. Bet jis jos nepamiršo. Vyras vis dar turi nuotraukų iš jų jaunystės laikų. Vasilo žmona mirė, kaip ir Tamaros vyras. Dabar jie abu laisvi ir Viktoras planuoja jiems surengti susitikimą. Kas žino, kuo tai gali baigtis…
Aksenia Bulhak
Aksenia apie nuotrauką sužinojo dar prieš susitikdama su Viktoru. Artimieji papasakojo, kad matė ją socialiniuose tinkluose. Bet kai studentas asmeniškai įteikė jai nuotrauką kaip kalėdinę dovaną, ji labai apsidžiaugė ir iškart pradėjo ieškoti vietos, kur ją pakabinti. Moteris visą gyvenimą dirbo darželyje. Deja, kadangi turi klausos problemų, buvo sunku su ja bendrauti. Tad jiedu tik gėrė arbatą ir šypsojosi vienas kitam.
Aurelis Sarmanijukas
Aurelis yra vienas iš 300 žmonių, kurie vis dar gyvena tame kaimelyje, tačiau kartu su sūnumi jis galvoja apie darbo paiešką Vokietijoje ar kitur. Jo sūnus laiko 200 avių, tačiau jas vis sunkiau prižiūrėti. Aurelis ir jo žmona nustebo pamatę nuotrauką iš vyro vaikystės. Aurelio žmona juokėsi iš jo suplyšusio bato: „Jei būčiau žinojusi, kad vaikščiojai suplyšusiais batais, niekada nebūčiau už tavęs tekėjusi!”
Sergėjus Cebotaris
Kai Viktoras parodė Sergėjui nuotrauką, šis pradėjo verkti. Vyras visą gyvenimą dirbo paštininku, o dabar yra toks silpnas, kad net negali pakilti iš lovos. Vyras susipažino su Zacharijumi, kai paskolino jam dviratį. Sovietų kaimo paštininkui tai buvo labai vertingas daiktas. Vėliau vaikinas jį grąžino kartu su buteliu vyno. Po to tarp judviejų užsimezgė tvirta draugystė, o Sergėjus net tapo Kušnirų šeimos nariu, vedęs vieną iš trijų Zacharijaus dukterų, su kuria mokėsi toje pačioje klasėje. Ioana – toks buvo jos vardas – mirė 2019 m. ir tai labai suluošino vyro sveikatą. Jis prisipažino Viktorui: „Tai ne gyvenimas“. Sergėjus dabar nori tik mirti.
Vera Borš
Zacharijus Verą fotografavo tik porą kartų, todėl ji jo nelabai prisimena. Bet ji gerai prisimena, kodėl sutiko su šia nuotrauka. Ji pati buvo pasisiuvusi suknelę, kurią tada vilkėjo, ir norėjo ją įamžinti. O Zacharijus buvo vienintelis fotografas kaime. Borš nenorėjo nieko pasakoti apie save. Viktorui pavyko tik sužinoti, kad ji gyveno paprastą gyvenimą ir sunkiai dirbo.
Ar jums įdomu susipažinti su kitų žmonių istorijomis?
