Larisa ir Nikolajus Molnarai iš Tverės regiono tapo įtėviais, kai ši praktika dar nebuvo plačiai žinoma, rodydami pavyzdį savo tautiečiams. Šiandien ši šeima turi 22 – savo pačių ir globojamus – vaikus. Vyriausi jau užaugę, turi savo vaikų.
„Šeima nėra laikinas dalykas. Kiekvienas mūsų vaikas žino, kad ir sunkiais, ir džiaugsmingais laikais jis visada turi palaikymą, šalia yra mylinčių žmonių,“ – kalba sutuoktiniai.
Kai buvo 30-ties metų, Larisa Molnar atėjo dirbti į vaikų namus. Ji seniai norėjo ten patekti – padėti vaikams, patekusiems į sunkią situaciją. Larisa visada mylėjo vaikus. Prieš tai ji dirbo darželyje. Tai, kad vaikai neturėtų gyventi vaikų namuose, buvo aišku jau tada, 90-aisiais. Tverės srities Nelidovskio rajono gyventojams buvo įprasta vaikus iš vaikų namų atsivesti į svečius savaitgaliais, švenčių dienomis tam, kad kaip nors praskaidrintų jų gyvenimą, juos palaikytų.
„Bet visada buvo justi kartumas, jausmas, kad vis tiek nieko nepadarei dėl to vaiko,” – sako Larisa.
2004 m. dešimtmetis Miša pateko į vaikų namus. Larisa pažinojo jį ir jo šeimą, nes jie buvo to paties kaimo gyventojai. Pirmiausia mirė Mišos motina Irina, o po metų ir močiutė, todėl berniukas liko vienas. Dėdė paėmė jį į savo šeimą, tačiau ilgainiui atsisakė Mišos, nes buvo sunku. Sunkumų kilo dėl Mišos emocinės būsenos. Juk visi jo artimieji mirė vienas po kito.
Pirma, kai Mišai buvo 7 metai, mirė jo prosenelė. Tada mamą pasiglemžė vėžys. Kai visi atėjo atsisveikinti su Irina ligoninėje, Miša buvo paskutinis ir jo akys matė paskutinius motinos atodūsius. Kai po metų mirė močiutė, nustojusi kvėpuoti naktį, Miša jau viską suprato. Naują mirtį suvokė atsainiai. Jis užsimerkė, sukabinęs rankas ant krūtinės, prieš tai pakabino namuose visus veidrodžius… ir sėdėjo šalia jos iki 9 ryto, laukdamas paštininko. Taip berniuką palietė netekties ir sielvarto traumos, nors išoriškai jis gana ramiai priėmė šiuos naujus likimo smūgius.
„Supratau, kad toks vaikas neišgyvens vaikų namuose. Jis buvo labai pažeidžiamas, jie jį palauš. Jis labai sunkiai toleravo pažeminimą ir apmaudą. Viskas galėjo baigtis savižudybe. Jo nervai buvo taip įtempti, kad tik žodis – ir isterija. Bet mano vyras Nikolajus į mano pasiūlymą paimti berniuką į šeimą atsakė griežtą „Ne“.
Larisos vyras nebuvo pasirengęs keisti savo gyvenimo būdo. Jis dirbo vairuotoju pieninėje ir turėjo papildomą darbą, šiek tiek laiko praleisdavo namuose. Jis nežinojo, kaip auginti berniuką, nes augino dvi savo dukteris, joms tada buvo 15 ir 16 metų. Šeima pasiėmė Mišą savaitgaliui, bet Nikolajaus širdis nesuminkštėjo. Galiausiai Larisa pasakė: jei to nepadarysianti dabar, neatleisianti sau visą gyvenimą. Vyras užtrenkė duris ir išėjo. Moteris atsiklaupė priešais šventojo paveikslą… Ji verkė ir paprašė Dievo, kad jos vyras suprastų, jog jie turi tai padaryti.
Darbe Larisą atkalbinėjo nuo sumanymo. Ir Nikolajaus taip pat iš pradžių nepalaikė. Vienas jo kolegų, dėdė Paša, neigiamai kalbėdavo apie vaikų namus ir smerkdavo sutuoktinius už nuolatinį vaikų priėmimą. Nikolajus kreipėsi į jį patarimo, tikėdamasis, kad dėdė Paša, be abejo, patars nepriimti berniuko į šeimą. Tačiau šis staiga pravirko ir atsakė: „Tai yra šventas reikalas! Žinoma, imk! Šis vaikas užaugs geru žmogumi“. Kiti vyrai pritarė: „Kolia, taip, taip! Imk!”
„Ką reikia padaryti? Ryte eik ir paruošk visus dokumentus!” – Nikolajus išrėkė pro duris, grįžęs iš darbo. Larisa stebėjosi tokiu staigiu vyro nuomonės pasikeitimu. Po poros savaičių, Naujųjų metų išvakarėse, Miša atėjo į Molnarų šeimą. „Po kelių mėnesių jau taip prie jo pripratome, kad atrodė, jog šis berniukas visada gyveno su mumis. Taip, žinoma, buvo sunkumų, bet tai vyko natūraliai. Aptarėme ir išsprendėme visus konfliktus. Tuo metu žinių apie įvaikintus vaikus, apie jų psichologiją buvo mažai: ieškojau knygų, sėdėjau, skaičiau, po truputį rinkau informaciją.“
Po metų į vaikų namus, kur dirbo Larisa, atėjo mažas „senukas“. Jurai buvo 2 metai 7 mėnesiai, bet visas jo veidas buvo padengtas raukšlėmis. Jura ir 4 metų Anija, jo sesuo, savaitę gyveno vieni be tėvų. Tėvai išvyko į laidotuves, pradėjo gerti, šėlti ir pamiršo vaikus. Vaikai valgė viską, kas buvo po ranka. Jie nemiegojo naktimis, nes buvo baisu. Jie sėdėjo susigūžę ir žiūrėjo į tamsą. Miegojo dieną. Kai alkis nugalėjo, Anija pradėjo šaukti pro langą. Žmonės nesitikėjo, kad namuose kas nors yra, nes buvo tylu. Jie pro langą davė maisto, iškvietė globos institucijas, išlaužė duris.
Jura 10 mėnesių buvo paguldytas į ligoninę dėl išsekimo, vos atsigavo. Bet šeima niekaip neprisidėjo. Tuo metu nebuvo dirbama su krizės ištiktais biologiniais tėvais. „Juros ir Anijos mama buvo režisierė, protinga, išsilavinusi moteris. Mums rengė tokius pasirodymus! Bet ji ilgai neturėjo vaikų. Susitiko su Michailu, pagimdė… tik dabar suprantame, kad tai buvo pogimdyvinė depresija. Tada apie tai mažai žinojome. Jei moteriai nepadedam su tuo kovoti, prasideda problemos. Gal tai ją paskatino į alkoholizmą, gal į nedarbą… Bet ji paslydo. Ne visada galima smerkti tuos, kurie palieka vaikus. Tiesiog galbūt šalia nėra nė vieno, kuris palaikytų,“ – sako Larisa.
Todėl po poros metų vaikai vis tiek atsidūrė vaikų namuose, iš motinos buvo atimtos globos teisės. Brolio ir sesers laukė vaikų namai ir išsiskyrimas. Jura turėjo būti išsiųstas į neįgaliems vaikams skirtą padalinį (jis gimė su daliniu paralyžiumi, buvo sunkumų dėl sveikatos), o Anija ten, kur yra mokykla.
Nikolajus šįkart neabejojo. Situacija buvo sunki. Bet šeimos galva jau nuo pirmosios patirties su Miša suprato, kad tai nėra taip baisu ir sunku. Miša užaugo geru sūnumi, pagalbininku. Todėl pora greitai išsprendė šį klausimą.
2007 m. Molnarų šeima perėmė 9 mėnesių Anečką. „Pradėjome ją vadinti Aguša, mes jau turėjome Aniją. Jos motinai buvo apribotos globos teisės. Bogdanovų šeima turėjo dar 3 sūnus ir dukrą, visi atsidūrė vaikų globos namuose,“ – pasakoja Larisa.
Molnarų šeimoje Aguša ištarė pirmuosius žodžius „mama“, „tėtis“, žengė pirmuosius žingsnius. Visas šias pirmąsias svarbias akimirkas šeima išgyveno kartu. Kai Agušai suėjo 1,5 metų, jos motinai buvo grąžintos globos teisės.
„Mėnuo po teismo sprendimo man buvo blogiausias. Dabar suprantu tas mamas, kurios gydo vaikus vėžio centruose – kai į juos pažvelgia ir supranta, kad rytoj jų vaiko nebebus. Aš taip pat pažvelgiau į Agušą ir supratau, kad lapkričio 2 dieną aš ją atiduosiu. Ir vargu ar ji pateks į geras rankas, nes jos mama Lena vėl buvo nėščia. Susitikome su mama pasikalbėti, bet ji atkakliai norėjo susigrąžinti mergaitę. O Aguša jau laikė mus tėvais.“
Neilgai trukus vaikai – Aguša ir du jos broliai (Lena pagimdė dvynukus) – vėl buvo atimti iš motinos. Savaitei, dviem. Motina susiėmė, užsikodavo, sutvarkė namus, tad vaikai buvo grąžinti namo. Bet praėjo pusantrų metų. 2011 m. jie vėl buvo paimti. Taip vaikai vėl atsidūrė gerojo šeimoje.
Ir tai tik keli šeimos priglausti vaikai. Bėgant metams, jų vis daugėjo ir Larisa su Nikolajumi nieko nesigaili. Dabar jie turi 22 vaikus, iš jų 17 įsivaikino. Kartais jiems atrodo, kad vaikai pas juos atėjo Dievo valia. Šeimoje jie visi rado savo vietą. Kiekvienas vaikas turėtų turėti šeimą, kurioje būtų mylimas. Ir jo namai ten, kur jis visada gali sugrįžti. Tuo įsitikinę Larisa ir Nikolajus.
Ar ryžtumėtės įsivaikinti tiek daug vaikų?
