Nenorite turėti vaikų, tačiau nerimaujate, jog vėliau to gailėsitės? Vaikų tema yra vienodai aktuali tiek vyrams, tiek moterims, nors pastarosios patiria daug didesnį visuomenės spaudimą. Visi užaugome su mintimi, kad kiekviena moteris ateityje turėtų tapti mama, o į tikro vyro idealą ne visada įeina prievolė būti tėvu.
Štai keletas punktų, kodėl neverta nerimauti, jog neturite vaikų ir jų nenorite turėti.
1
Bijoti, jog ateityje gailėsitės sprendimo, kuris dabar jums atrodo teisingas, yra tarsi apgaudinėti save. Kai vienai moteriai buvo 37 metai, ji turėjo vieną nemalonią sveikatos problemą, kurios negalėjo atsikratyti ištisus metus, kad ir kokius vaistus vartojo. Ji buvo tokia pavargusi, kad nusprendė atlikti operaciją, kurios ilgą laiką atsisakydavo. Ši operacija būtų atėmusi jai galimybę susilaukti vaikų.
Moteris niekada nenorėjo vaikų. Niekada. Nė akimirkos. Bet prieš sutikdama su operacija vis tiek apsilankė pas psichologą. Norėjo suprasti, ar apgaudinėja save dėl to, kad nenori turėti vaikų ir ar ateityje jos nuomonė pasikeis.
Labai gaila, kad tuo metu dar nebuvo Rachel Chrastil knygos „Ką reiškia būti bevaike“. Chrastil rašo: „Bijodami, kad ko nors apgailestausime ateityje, mes save apgaudinėjame“. Ji labai gerai apibūdino, kad daugelio moterų baimė ateityje apgailestauti dėl savo sprendimo kyla iš to, kad jos nepakankamai gerai pažįsta save, iš to, kad jų gyvenimo būdas ir šiuolaikinės nuostatos negali pasakyti, ko jos norės ateityje.
Toji moteris priėmė sprendimą prieš 30 metų ir niekada jo nesigailėjo.
2
Apgailestavimas neapsiriboja žmogaus asmenybe ir sprendimais, apgailestavimas yra kultūrinio spaudimo padarinys. Chrastil pabrėžia, kad moterims, kurios niekada neturėjo vaikų, „savęs gailėjimasis laikomas natūraliu, tikėtinu ir normaliu dalyku. Tai vienodai pasakytina ir apie sąmoningai vaikų negimdžiusias moteris bei nevaisingas moteris ir tas, kurios dėl aplinkybių buvo priverstos žengti tokį žingsnį“.
Tačiau savęs gailėjimasis neturi nieko bendra su visais šiais dalykais. Apgailestavimas dėl vaikų neturėjimo nėra neišvengiami. Priešingai, jie yra būtent tai, ko galima tikėtis.
Juk apgailestavimai nėra kažkokia pabaisa, kuri gali iššokti prieš jus netikėčiausiu momentu. Tai tik neigiamos bevaikių moterų, pripratusių bijoti ateities, emocijos dėl galimo gailesčio, kaltės ir vienatvės jausmo.
Prielaida, kad bevaikės moterys kurį laiką kentės dėl savo sprendimo, iššaukia mintį, kad vaikų nebuvimas visuomenėje yra nepageidautinas, o pati motinystė yra tokia natūrali, kad apie tai kritiškai mąstyti nė negalima.
3
Vėlesniame gyvenime kai kurias moteris kankina apgailestavimai dėl vaikų neturėjimo, tačiau tik tada, kai kas nors to paklausia. Pavyzdžiui, psichologai, kurie domisi bevaikių moterų apgailestavimu dėl jų sprendimo, gali jų paklausti, ar jos gailisi savo sprendimo. Arba jie paprasčiausiai klausia, ko gyvenime moterys gailisi apskritai.
Savo tyrimais Chrastil nustatė, kad moterys, apibūdinančios save priverstinėmis bevaikėmis, labiau linkusios išreikšti apgailestavimą, nei tos, kurios teigia pačios priėmusios sprendimą. Tačiau tokie atsakymai buvo pateikti tik tuo atveju, jei moterų buvo paprašyta konkrečiai išsakyti, ar turi kokių nors apgailestavimų.
Jei moterų buvo paklausta apskritai dėl apgailestavimų, nekreipiant dėmesio į vaikus, sąmoningai bevaikių ir priverstinai bevaikių moterų apgailestavimų skaičius nesiskyrė. Net moterys, kurios dėl gyvenimo aplinkybių atsisakė turėti vaikų, pačios neminėjo, kad gailisi neturėdamos vaikų.
4
Mes dar tik abejojame savo sprendimu neturėti vaikų, o kai kurie žmonės jau apgailestauja, kad juos turi. Įsivaizduokite 37 metų moterį, kuri nuoširdžiai tiki savo noru susilaukti vaikų. Ji visada apie tai svajojo, nė akimirkos nedvejojo. Ar ji nueitų pas psichologą įsitikinti, kad neklaidina savęs, ar norėtų sužinoti, kad ateityje jos nuomonė pasikeis?
Žinoma ne. Mes abejojame savo sprendimu neturėti vaikų, tačiau nesijaudiname dėl to, ar vėliau nesigailėsime, kad jų turime. Ir vis dėlto kai kurios moterys apgailestauja pagimdžiusios vaiką. Net motinos, kurios myli savo vaikus. Būtent šį prisipažinimą, gautą iš įvairių interviu, sociologė Orna Donat panaudojo kaip savo knygos „Apgailestavimai dėl motinystės“ pagrindą.
5
Bijoti galimo gailėjimosi dėl sprendimo neturėti vaikų reiškia nesuprasti, kas yra laimė. Moterys, bijančios, kad jų gyvenimas bus kupinas apgailestavimų dėl vaikų trūkumo, gali per daug įtikėti siaubingomis istorijomis, kurios joms kišamos. Visų pirma, kad yra tik vienas būdas pasiekti laimę – padedant vaikams. O kas, jei mes jų neturime? Tada mirsime nelaimingi.
Bet tai nėra laimės esmė. Net jei ilgainiui susidursime su tikrais ir stipriais nusivylimais, susidoroti su jais yra daug lengviau, nei mes manome. Mūsų kasdieniniame gyvenime svarbiausi yra dabartiniai džiaugsmai ir liūdesiai. Jie atspindi bendrą gyvenimo patirtį, pavyzdžiui, atostogos su artimais draugais, mėgavimasis vienatve ar savaitgalio planai.
6
Bijoti galimo apgailestavimo dėl vaikų neturėjimo reiškia nuvertinti vyresnio savęs išmintį. Baimė dėl būsimų apgailestavimų rodo, kad mes negalėsime susitvarkyti su gyvenimo nesėkmėmis, kad vyresnė mūsų versija nebus protingesnė, nei esame dabar, ir kad ilgametė patirtis reiškia žmogaus, kuris esame šiandien, atmetimą, o ne užuojautą dabartiniam savo aš.
7
Bijoti būsimo apgailestavimo dėl vaikų neturėjimo yra tarsi susiaurinti požiūrį į tai, ką reiškia būti žmogumi. Žmonės be vaikų nebūtinai gyvena prastai. Jie gali gyventi ryškų, įvykių kupiną ir prasmingą gyvenimą. Prieš juos gali atsiverti galimybės, kuriomis pasinaudoti negali tie, kurie nori tapti tėvais.
Tad kad ir kokį sprendimą priimsite, jis nėra blogas ir neturėtų būti paremtas baime, jog ateityje jo gailėsitės.
