Tai, galbūt, ne pirmas kartas, kai jūs išgirsite pasakojimą apie Amy Beth Gardner. Mažų vaikų mama keletą kartų sulaukė spaudos dėmesio dėl savo nuoširdžių „Facebook“ straipsnių apie tai, kaip yra žavu auginti dvi mažas mergaites.
Amy Beth visada aistringai rašo apie tai, ką reiškia būti mama. Galbūt ji tai daro todėl, nes jai toli gražu nebuvo lengva tapti mama? Ji ir jos vyras patys negalėjo susilaukti vaikų, todėl jie nusprendė tapti vaikų, kuriems reikia mylinčių namų, globėjais.
Kai pora buvo patvirtinta įtėviais, vieną vėlyvą vakarą prie jų durų jau stovėjo du vaikų gerovės pedagogai. Su jais buvo dvi išsigandusios mergaitės – 5 metų Bridgett ir 9 metų Breona. Globėjai sutiko pasirūpinti šiomis dviem mergaitėmis. Po 509 dienų Amy Beth ir jos vyras tapo teisėtais mergaičių tėvais, nes tada jie jas įsivaikino.
Dabar ši šeima tapo tvirta, kaip ir bet kuri kita šeima, tačiau, nepaisant džiaugsmo ir meilės, Bridgett ir Breona dažnai susiduria su senais prisiminimais, kurie apsunkina jų kasdienybę.
Amy Beth neseniai pasidalino įdomia istorija apie tai, kaip Helovino šventė išprovokavo tokį nemalonų prisiminimą vienai iš mergaičių, nors ir istorija baigėsi laimingai.
Skaitykite jos istoriją žemiau:
„Mano jauniausiai dukrai buvo vos penkeri metai, kai ji atvyko pas mus per vaikų gerovės tarnybą.
Kai artėjo pirma mūsų kartu sutinkama Helovino šventė, pastebėjau, kad ji ir jos devynerių metų sesuo buvo kaskart išsigandusios, kai paminėdavau apie artėjančią šventę. Atsargiai mergaičių paklausiau, ar jos kada nors šventė Heloviną prieš atvykstant pas mus ir pasibaisėjau jų atsakymu.
Jos papasakojo apie tai, kaip kažkada Helovino proga joms buvo įteikti saldainiai tik tam, kad vienas iš suaugusiųjų paimtų visus saldainius ir suvalgytų priešais jas, neleisdamas joms jų net paragauti. Kai mergaitės pradėjo verkti, suaugusieji davė saldainių popierėlius, priversdami jas juos suvalgyti – tai žiaurus būdas pasityčioti iš mergaičių, kai jos net negalėjo paragauti jų per Helovino naktį.
Turėdama omenyje šią istoriją, žinojau, kad turiu su jomis atsargiai kalbėti apie pirmąjį mūsų Heloviną. Mano nuojauta pasitvirtino, kai pastebėjau, kad mergaitės, eidamos iš vienų namų į kitus ir gaudamos saldainių, savo slaptose kostiumų kišenėse diskretiškai ėmė juos slėpti!
Kai grįžome namo, išsitraukiau du plastikinius maišelius ir juodą flomasterį, ir paaiškinau mergaitėms, kad noriu, kad jos suskaičiuotų gautų saldainių skaičių ir viską sudėtų į maišelius. Kai jos baigė skaičiuoti, padėjau joms pažymėtus maišelius su tiksliu saldainių kiekiu viduje. Ir kiekvieną kartą, kai jos norėdavo ką nors suvalgyti, padėdavau joms pasikeisti užrašytą skaičių ant maišelių.
Praėjus kelioms savaitėms po Helovino, nepaisant mūsų patikinimo, kad nevalgysime jų saldainių, mergaitės klausė, ar galėtų prieš miegą suskaičiuoti saldainius. Ir aš su jomis apie tai ėmiau kalbėti. Kiekvieną vakarą prieš miegą. Norėjau laimėti jų pasitikėjimą ir parodyti, kaip jas myliu.
Tai buvo 2014 m. ruduo. Nuo to laiko jos abi tapo savimi pasitikinčiomis ir veikliomis mergaitėmis. Tačiau kiekvieną spalį mintyse atgydavo vieno Helovino prisiminimai, kai jos buvo priverstos valgyti saldainių popierėlius.
Praėjusį vakarą pastebėjau, kad mano jauniausioji duktė kažko ieškojo spintoje, kol aš valiau virtuvę. Kai baigiau valyti stalviršį, ji atėjo pas mane su supakuotu saldainių maišeliu, kurį buvo surinkusi per šių metų Heloviną.
Ji buvo įvyniojusi maišelį į dovanų popierių ir buvo aišku, kad ji nori jį padovanojo man kaip dovaną. Kai ištraukiau maišelį iš įpakavimo, pamačiau trečios klasės mergaitės man parašytus žodžius: „Mama, aš noriu tau parodyti, kaip aš tave myliu, padovanodama tau visus savo saldainius.“
Leiskite šiek tiek ja pasidžiaugti. Šis vaikas, kuris kažkada buvo priverstas valgyti įpakavimo popierėlius, likusius nuo saldainių, man padovanojo visus savo surinktus saldainius!
Ji nepadovanojo man tų saldainių, kurių ji pati nemėgsta. Visi jos mėgstamiausi saldainiai buvo maišelyje. Jos veide buvo toks malonus išdidumas, kai įteikė man dovaną, kad rašydama apie šią istoriją net noriu verkti.
Jūs taip pat galite kažkam padovanoti dovaną. Tačiau, kaip ir mano dukros bei jos saldainių atveju, esu beveik tikra, kad jūsų vertingiausia dovana yra taip pat susijusi su skausmu ar blogais prisiminimais jūsų gyvenime. Aš ir jūs turime galimybę kasdien prisiminti siaubingus dalykus, kurie kažkada nutiko mums, ir paversti juos dovanomis, kuriomis galėtumėme nudžiuginti kitus žmones.
Mano dukros dovana buvo neįkainojama dėl to, kiek ji jai brangiai kainavo. Ji nusprendė man ją dovanoti, nepaisant to, ką jai teko dėl to ištverti. Tai yra labai šaunu, jei mes sugebame parodyti savo drąsą ir nesusikoncentruojame į savo skausmą, bet leidžiame kartėliui tapti saldžiam!“
Kokia įkvepianti istorija! Tai parodo, kaip be galo galima mylėti, nepaisant to, ką esame prieš tai patyrę! Pasidalinkite šia istorija su savo draugais, jei ir jus ši istorija taip sujaudino.
