Sunki vaikystė yra skausminga ir siaubinga. Tačiau kartais ji taip pat gali padėti išaugti į nuostabų žmogų. Kas šauna į galvą išgirdus žodį vaikystė? Neaprėpiamas džiaugsmas, nostalgijos kibirkštis, laimingos akimirkos, kai pasaulis atrodė tiesiog tobulas? Na, taip vaizduojama vaikystė, tiksliau, tokia ji turėtų būti.
Bet ne visiems pasiseka ir ne visų vaikystė būna kupina džiaugsmingų prisiminimų. Vaikystė yra augimo metas, ji formuoja mūsų gyvenimą, daro mus asmenybėmis, kokios esame dabar. Nekaltumas, švelnumas ir panašūs gražiai skambantys bei saldžiai kvepiantys būdvardžiai siejami su vaikyste.
Sunkios vaikystės neturėtų patirti nė vienas vaikas, bet jei jau taip nutiko, pravartu įžvelgti ir šviesesnę pusę.
Kas apsunkina vaikystę?
Tai gali būti viskas, pradedant tėvų skyrybomis, dažnu vietos, mokyklos keitimu, baigiant sunkia liga, tėvų ar brolių bei seserų smurtu. Šios situacijos gali atrodyti nepaprastai nepalankios vaiko vystymuisi, tačiau tiesa ir tai, kad su kiekvienu potvyniu susidaro naujos derlingos žemės.
Viskam yra ir geroji pusė. Akivaizdu, kad negalima vaikui linkėti sunkios vaikystės, tačiau jei taip nutinka, negalima jos išvengti. Svarbiausia yra suprasti teigiamus gyvenimo aspektus ir maksimaliai išnaudoti tai, kas ateina. Sunki vaikystė daro žmogų tvirtą ir, keista, daro vaiką geresniu žmogumi, kuris geba įveikti kritines situacijas.
Dėkingumas už dabartinę situaciją
Ar girdėjote istoriją, kai mokytoja paprašė savo mokinių nuimti didžiausią kukurūzą iš lauko, su sąlyga, kad nutolę nuo kukurūzo jie nebegalės prie jo grįžti? Pamenate, kas nutiko? Vaikai ėjo iki pat lauko galo, norėdami surasti didžiausią kukurūzą, bet atsidūrė prie mažiausio. Tai yra gyvenimo esmė, o sunki vaikystė tai padeda suprasti. Jei toliau ieškosime vis didesnės laimės, niekada nebūsime patenkinti, niekada nerasime ramybės, nes nebūsime patenkinti savimi, nesidžiaugsime priešais akis esančiais kukurūzais ir jausime, kad jų yra dar daugiau kažkur kitur…
Kai žmogus jau išgyveno sunkų laikotarpį, jis supranta paprasčiausių dalykų gyvenime vertę. Žmogus tampa dėkingas už savo dabartinę padėtį ir gyvena džiaugsmu bei ramybe.
Stiprybė krizių metu
Sunki vaikystė daro žmogų stiprų. Vaikas, jau patyręs sunkumų, žino, kaip juos įveikti. Jei jis patyrė skurdą, tada vaikas supras pinigų vertę, užaugs žmogumi, kuris niekada nešvaistys pinigų. Žmogus žinos, kaip elgtis bankroto atveju, jei jis kada nors įvyks, ir kaip išsisukti iš šios padėties.
Kūrybiškumas ir dėmesio sutelkimas
Labai sunkią vaikystę išgyvenęs vaikas dažniausiai būna linkęs į vienišumą. Ilgos valandos vienatvės, pabėgimas į įsivaizduojamą šalį, savęs atradimas, įgūdžių tobulinimas daro vaiką kūrybišką ir taip pat moko išlaikyti dėmesį. Tad kai vaikas užauga, jis žino savo įgūdžius, tampa kūrybišku žmogumi, jis žino, kaip svarbu į ką nors sutelkti dėmesį.
Instinktas įvertinti situaciją
Instinktas ateina su patirtimi. Blogiausius laikus matęs vaikas iš anksto supranta, kokia yra situacija ir prie ko ji gali privesti. Tad suaugęs jis puikiai išmano tam tikrą situaciją. Jis taip pat yra geras stebėtojas ir geba priimti sunkius sprendimus.
Empatija
Daug kentėjęs vaikas užauga rūpestingu, supratingu ir užjaučiančiu suaugusiuoju. Išgyvenęs kančią, jis gali suprasti skausmą ir aplinkybes, kurios jį sukėlė. Tai taip pat daro žmogų labai reaguojantį ir savo ruožtu jis tampa stipria parama kitiems, kuriems to reikia.
Kad ir kaip sunku būtų, visada yra ir šviesesnė pusė!
