Prisirišimas ar pasisavinimas ir užvaldymas? Jekaterina Tur, vieno internetinio leidinio ekspertė, psichosomatologė, papasakojo, kas slepiasi po meilės kauke. Romantiniuose santykiuose būtinai turi būti prisirišimas. Juk tai šiluma, rūpestis ir dėmesys. Būtent prieraišumas padeda mums suprasti, koks svarbus ir vertingas mums yra mūsų partneris. Tačiau abipusio ryšio tikimybė sumažėja iki nulio, o jau besiformuojantys santykiai negrįžtamai nutrūksta, jei prisirišimas supainiojamas su tokia sąvoka kaip „užvaldymas“.
Užvaldymas – tai toks pat prisirišimas, tik neigiamu aspektu, kai rūpestis dusina, būna per daug dėmesio ir ne vietoje, o šiluma ne šildo, bet taip „degina“, kad norisi nuo jos atitraukti ranką.
Tokiuose santykiuose paprastai pasireiškia nesveikas pavydas, griežta kontrolė ir visiškas asmeninių ribų nepaisymas.
Kai užvaldymas ir savinimasis suprantamas kaip stiprus prieraišumas partneriui, atsakomoji reakcija gali būti pribloškianti. Pavyzdžiui: „Mano meilė jam labai stipri, mano dėmesys nuolatinis, viską dėl jo darau. Kodėl jis priešinasi, tarsi jam apskritai niekas nepatiktų?“
Prisirišimo atveju partneriui svarbios visos kito partnerio mintys ir emocijos. Pasisavinimo ir užvaldymo atveju, kito asmens jausmai ir nuotaikos praranda svarbą – jis virsta tarsi daiktu ar kokiu tai nuosavybės objektu. Jis tampa kitam priskirta funkcija (dažnai nesąmoningai). Už tų poreikių neįmanoma įžvelgti paties partnerio norų.
Užvaldydami kitą asmenį, transliuojame jam, kad jo vertė ir svarba veikia tik mūsų sąlygomis, neatsižvelgiant į jo emocijas ir prioritetus arba apribojant tikrąsias šių poreikių apraiškas.
Kiekvienas žmogus pirmiausia nori būti laikomas žmogumi, nors silpnumo akimirką gali sušukti: „Laikyk mane tvirtai, nepaleisk manęs!“ Niekas nenori tapti vampyriškos energijos šaltiniu. Išskyrus tuos, kurie jau tokiais yra, bet dar to nesuvokia, supainioję užvaldymą ir pasisavinimą su tikra meile.
