Daugelis žmonių idealizuoja meilę. Ją laikome didinga panacėja visoms gyvenimo problemoms spręsti. Mes idealizuojame meilę, pervertiname ją. Dėl to nukenčia mūsų santykiai.
1967 m. Johnas Lennonas parašė dainą “All you need is love” („Viskas, ko tau reikia, yra meilė“). Jis taip pat: mušė abi savo žmonas, paliko vieną iš savo vaikų, buvo homofobas ir antisemitas, įžeidinėjo savo vadovą žydą gėjų, o kartą – visą dieną visiškai nuogas gulėjo priešais žmonių minią.
Po trisdešimt penkerių metų Trentas Reznoras iš grupės „Nine Inch Nails” parašė dainą „Love Isn’t Enough” („Meilės neužtenka“). Nepaisant to, kad Reznoras išgarsėjo šokiruojančiais sceniniais pasirodymais ir groteskiškai trikdančiais muzikiniais vaizdo klipais, jis atsikratė priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio, vedė vieną moterį, susilaukė su ja dviejų vaikų, o vėliau nutraukė studijinę ir koncertinę veiklą, kad galėtų likti namuose ir būti geru vyru bei tėvu.
Vienas iš šių vyrų meilę supranta realistiškai. Kitas – ne. Vienas iš jų idealizuoja meilę, laikydamas ją visų problemų sprendimu. Kitas – ne. Vienas iš jų tikriausiai buvo narciziškas kvailys. Kitas tokiu nebuvo.
Mūsų kultūroje daugelis žmonių idealizuoja meilę. Ją laikome didinga panacėja visoms gyvenimo problemoms spręsti. Mūsų filmuose ir knygų istorijose ji šlovinama kaip galutinis gyvenimo tikslas, galutinis išsivadavimas iš visų skausmingų kovų. Kadangi meilę idealizuojame, ją pervertiname. Dėl to nukenčia mūsų santykiai.
Kai tikime, kad „viskas, ko mums reikia, yra meilė”, kaip ir dainavo Lennonas, esame linkę ignoruoti pagrindines vertybes: pagarbą, nuolankumą ir atsidavimą žmonėms, kurie mums rūpi. Juk jei meilė viską išsprendžia, kodėl turėčiau varginti save kitais – sudėtingais dalykais?
Tačiau jei, kaip ir Reznoras, tikime, kad „meilės nepakanka”, suprantame, kad sveikiems santykiams reikia daugiau nei grynų emocijų ar didelių aistrų. Suprantame, kad mūsų gyvenime ir santykiuose yra svarbesnių dalykų nei tik meilė. O mūsų santykių sėkmė priklauso nuo gilesnių ir svarbesnių vertybių.
Trys karčios tiesos apie meilę
Meilės idealizavimo problema yra ta, kad susikuriame nerealius lūkesčius dėl to, kas iš tikrųjų yra meilė ir ką ji gali mums duoti. Šie nerealūs lūkesčiai žlugdo pačius santykius, kuriuos pirmiausia puoselėjame. Leiskite man tai iliustruoti:
- Meilė ne visada sutampa su suderinamumu.
Jei ką nors įsimylėjote, dar nereiškia, kad tai tikrai geras partneris ilgam laikui. Meilė yra emocinis procesas, o suderinamumas – loginis procesas. Jie nebūtinai pereina iš vieno į kitą.
Galite įsimylėti žmogų, kuris elgiasi su jumis blogai, verčia jus jaustis ir galvoti apie save prasčiau nei jūs esate iš tikrųjų, negerbia jūsų taip, kaip jūs gerbiate jį, arba kurio gyvenimas yra toks nesusiklostęs, kad dėl jo ir jūsų gyvenimas gali nueiti į blogąją pusę.
Galite įsimylėti žmogų, kuris turi kitokių ambicijų ar gyvenimo tikslų, prieštaraujančių jūsų siekiams, arba kurio filosofiniai įsitikinimai ar pasaulėžiūra prieštarauja jūsų realybės suvokimui.
Galima įsimylėti žmogų, kuris iš jūsų atima gyvybines jėgas ir laimę.
Tai paradoksalu, bet tai yra faktas!
Kai susitikinėjate ir ieškote partnerio, turėtumėte vadovautis ne tik širdimi, bet ir protu. Taip, norite rasti žmogų, kuris priverstų jūsų širdį virpėti, o skrandyje plazdėtų drugeliai. Tačiau taip pat reikia įvertinti žmogų ir tai, kaip jis elgiasi su kitais žmonėmis, kokios jo ambicijos ir perspektyvos. Nes jei įsimylite žmogų, kuris jums netinka… kaip sakė slidinėjimo instruktorius iš animacinio serialo „Pietų parkas”, jūsų laukia blogi laikai.
- Meilė neišsprendžia santykių problemų.
Aš ir mano pirmoji mergina buvom beprotiškai įsimylėję vienas į kitą. Taip pat gyvenome skirtinguose miestuose, neturėjome pinigų susitikti, mūsų šeimos nekentė viena kitos, todėl kas savaitę kildavo beprasmiškų dramų ir barnių.
Kiekvieną kartą, kai susipykdavome, kitą dieną sugrįždavome vienas prie kito ir primindavome, kad esame pamišę dėl vienas kito, ir kad jokios smulkmenos nėra svarbios, nes mes taip mylime vienas kitą ir tikrai rasime būdą, kaip viską išspręsti, tik reikia šiek tiek palaukti ir viskas susiklostys į gerą. Dėl mūsų meilės jautėmės galintys įveikti bet ką, nors iš tikrųjų, niekas nepasikeitė.
Kaip galite įsivaizduoti, nė viena problema nebuvo išspręsta. Ginčai kartojosi. Ginčai tapo aštresni. Mūsų nesugebėjimas net matyti vienas kito kabojo mums ant kaklo kaip inkaras. Buvome į save taip įsijautę, kad net negalėjome tinkamai bendrauti. Mes valandų valandas skambindavomės telefonu ir beveik nieko nekalbėjome. Dabar, žvelgdamas atgal, suprantu, kad nebuvo jokios vilties. Bet vis dėlto, tai truko trejus prakeiktus metus!
Juk meilė nugali viską, ar ne?
Nenuostabu, kad santykiai užsiliepsnojo ir sudužo kaip liepsnų apimtas Hindenburgo dirižablis. Išsiskyrimas buvo siaubingas. Iš tų santykių išmokau didelę pamoką: nors meilė padeda geriau jaustis dėl savo gyvenimo problemų, ji jų neišsprendžia.
Emocijų kalneliai gali būti svaiginantys, kiekvienas įveiktas aukštis atrodo vis įspūdingesnis, bet kol neturime tvirtos žemės po kojomis, emocijų antplūdis galiausiai viską užgožia.
- Meilė ne visada verta aukos.
Vienas iš svarbių meilės žmogui bruožų yra gebėjimas galvoti apie tą žmogų ir jo poreikius labiau nei apie save. Tačiau gana retai užduodamas klausimas: „Ką jūs aukojate dėl kito žmogaus ir ar verta tai daryti?”
Meilės santykiuose normalu, kad kartais abu dėl vienas kito aukojate savo norus, poreikius ir laiką. Sakyčiau, kad tai yra tinkamas ir sveikas elgesys, dėl kurio santykiai tampa tikrai šaunūs.
Tačiau kai reikia paaukoti savo pagarbą, savigarbos jausmą, fizinę būklę, ambicijas ir gyvenimo tikslą vien tam, kad būtum su kitu žmogumi, meilė tampa problematiška. Mylintys santykiai turi papildyti mūsų individualumą, o ne kelti jam grėsmę ar jį pakeisti.
Jei atsiduriame situacijoje, kurioje toleruojame nepagarbų ar įžeidžiantį elgesį, iš esmės darome štai ką: leidžiame, kad mūsų meilė mus užvaldytų ir sužlugdytų. Jei nebūsime atsargūs, liksime tik kiautas to, kuo buvome.
Draugystės testas
Vienas iš patarimų apie santykius skamba taip: „Jūs ir jūsų partneris turite būti geriausi draugai”. Dauguma žmonių šiuos patarimus vertina tik iš teigiamos pusės: „Su partneriu turėčiau praleisti tiek pat laiko, kiek ir su geriausiu draugu”, „Su partneriu turėčiau bendrauti atvirai, kaip ir su geriausiu draugu”, „Su partneriu turėčiau linksmintis taip pat, kaip ir su geriausiu draugu”.
Tačiau į situaciją verta pažvelgti ir iš neigiamos pusės: „Ar leidžiate savo geriausiam draugui elgtis taip pat neigiamai, kaip su jumis elgiasi jūsų antroji pusė?”
Keista, bet kai užduodame sau šį klausimą, daugumoje nesveikų ar priklausomų santykių atsakymas yra „ne”.
Pažinojau ką tik ištekėjusią moterį. Ji buvo beprotiškai įsimylėjusi savo vyrą. Ji nepastebėjo, kad jos vyras jau metus buvo atsipalaidavęs, nesidomėjo pasiruošimu vestuvėms, dažnai palikdavo ją išvykdamas su savo draugais paplaukioti banglentėmis, o jos šeima ir draugai juo nelabai pasitikėjo. Nepaisant to, ji už jo ištekėjo.
Tačiau kai emocinis vestuvių karštis atslūgo, liko realybė. Po metų santuokos jis vis dar nedirbo ir slampinėjo namuose, kol ji dirbo, pykdavo, jei ji neturėdavo laiko pagaminti vakarienės, o ji vis dažniau skundėsi, kad jis ją vadina „išlepinta” ir „grubia”. Ir taip, kaip ir prieš tai, jis vis dar palikdavo ją, kad galėtų su draugais paplaukioti banglentėmis.
Ji pateko į tokią situaciją, nes nepaisė trijų pirmiau aprašytų karčių tiesų apie meilę. Ji idealizavo savo meilę. Nepaisant visų signalų, kuriuos jis davė, kai jie susitikinėjo, ji tikėjo, kad meilė reiškia suderinamumą. Bet taip nebuvo. Kai jos šeima ir draugai nerimavo dėl santuokos, ji tikėjo, kad meilė išspręs visas problemas. Bet taip neatsitiko. Dabar, kai viskas virto mėšlo krūva, ji kreipėsi į draugus, prašydama patarimo, kaip dar labiau pasiaukoti, kad viskas išsispręstų.
O tiesa ta, kad nėra tokios galimybės.
Kodėl romantiškuose santykiuose toleruojame elgesį, kurio niekada neleistume savo draugams?
Įsivaizduokite, kad jūsų geriausias draugas apsigyvena pas jus, šiukšlina jūsų namuose, atsisako ieškotis darbo, reikalauja gaminti jam vakarienę, o kai skundžiatės – pyksta ir šaukia ant jūsų.
Kita situacija. Vieno vyro mergina buvo tokia pavydi, kad reikalavo visų jo paskyrų slaptažodžių ir reikalavo lydėti jį visose kelionėse, kad jo neviliotų kitos moterys. Jo gyvenimas praktiškai buvo stebimas 24 valandas per parą septynias dienas per savaitę. Tai buvo akivaizdus jo savigarbos žlugdymas. Ji nepatikėdavo jam, kad jis ką nors darytų. Jis nustojo pasitikėti savimi.
Ir vis dėlto jis liko su ja! Kodėl? Nes jis ją mylėjo!
Atminkite tai, kas svarbu: vienintelis būdas iš tiesų mėgautis meile – rasti gyvenime ką nors svarbesnio už meilę.
Per gyvenimą galite mylėti daugybę skirtingų žmonių. Galite mylėti ir tuos, kurie jums naudingi, ir tuos, kurie jums nenaudingi. Galite atsidurti ir paprastuose, ir sudėtinguose meilės santykiuose. Mylėti galima ir jaunystėje, ir senatvėje. Meilė nėra unikali. Meilė nėra reta. Meilė nėra deficitinė prekė.
Priešingai nei jūsų savigarba. Jūsų savivertės jausmas. Jūsų gebėjimas pasitikėti. Galite įsimylėti ne kartą gyvenime, bet kai prarandate savivertę, savigarbą ar gebėjimą pasitikėti, labai sunku juos susigrąžinti.
Meilė yra nuostabi patirtis. Tai viena įspūdingiausių patirčių, kurias mums gali pasiūlyti gyvenimas. Ir tai yra kažkas, ką turėtų patirti ir kuo turėtų mėgautis kiekvienas.
Tačiau, kaip ir bet kuri kita patirtis, ji gali būti sveika ir nesveika. Kaip ir bet kuri kita patirtis, ji neturėtų apibrėžti jūsų, jūsų tapatybės ir gyvenimo tikslo. Negalime leisti, kad tai mus sužlugdytų. Dėl to negalime paaukoti savo tapatybės ir savigarbos. Nes kai taip elgiamės, prarandame ir meilę, ir save.
Nes gyvenime reikia ne tik meilės. Meilė yra puiki. Meilė yra būtina. Meilė yra graži. Tačiau vien meilės nepakanka.
