Amžius jau ilgą laiką neatlieka jokio vaidmens mūsų gyvenime. Šiais laikais jums gali pasisekti ir atrodysite gerai, neatsižvelgiant į skaičius jūsų pase. Ir širdis visada ilgisi meilės, net jei ji turi žaizdą iš ankstesnių santykių. Tačiau vis daugiau vienišų moterų, vyresnių nei 50 metų, pirmenybę teikia susitikinėjimui. Joms paprasčiausiai nereikia vyro ir tuoktis jos neskuba.
Daugelyje forumų galite rasti vyresnių nei 50 metų moterų nuomonę, kad santuoka tokiame amžiuje nieko gero neduoda. Nors yra daug ponių, kurios, pavyzdžiui, tik po 60 metų suranda tikrą šeimos laimę ir komfortą. Šiandien pasidalinsime vienos moters, teigiančios, kad tokio amžiaus moteriai nereikia vyro, istorija.
AR MAN REIKIA TUOKTIS
„Man 56 metai. Aš jau buvau ištekėjusi: mes su vyru išsiskyrėme, o aš pati laimingai užauginau du vaikus. Po 3 metų santykių su bendraamžiu nusprendžiau vėl pasijusti žmona ir patirti šeimos gyvenimo laimę. Susituokėme prieš metus. Tikėjausi, kad gražiai pasensime kartu, linksminsimės, keliausime… Tačiau tikrovė pasirodė toli nuo svajonių.
Esu savarankiška ir savimi pasitikinti moteris, taip pat ir mano vyras. Tačiau net ir būdamas sąmoningas, jis ypatingai neapsikrauna namų ruošos darbais: mėto daiktus, nepadeda valyti, bet reikalauja, kad aš juo rūpinčiausi ir ruoščiau sveiką maistą. Aš persikėliau gyventi pas jį, o savo būstą išnuomavau, todėl jis jaučiasi namų savininku, ir aš turiu prisitaikyti prie jo gyvenimo pagrindų.
Bet jei įvairiausios kasdienybės akimirkos paskatino manyti, kad vyrai tiesiog nesikeičia su amžiumi (arba man taip pasisekė), tai paskutinis lašas buvo mano vyro anūkų atvykimas. Juos, žinoma, man nustūmė mano vyras. Ir jūs suprantate, kokie drąsuoliai yra 5 metų berniukas ir 13 metų paauglė mergaitė, kurių senelis rado naują močiutę. Man savaitė šio šeimos susibūrimo buvo tikrai katorgiškas darbas.
Apskritai dabar galvoju apie skyrybas. Juk niekas gyvenime labai nepasikeitė, tik yra daugiau buitiškumo, rūpesčių ir apmaudo. Man patiko pasimatymai ir šilti vakarai, pokalbiai telefonu. “
Mūsų nuomone, visi santykiai yra labai skirtingi. Kažkas nemoka gyventi kartu būdamas 25-erių, tačiau būdamas 40-ies metų gyvena visiškoje idilėje, o kažkam – priešingai. Pagrindinis dalykas – būti psichologiškai pasirengusiems santykiams šeimoje, mokėti eiti į kompromisus ir tikrai norėti pasidalinti viena gyvenamąja erdve bei palaikyti vienas kitą. Taip pat reikia visada kalbėtis tarpusavyje, kalbėti apie savo svajones ir nepasitenkinimą, kad nesusikauptų nuoskauda.
