Verslininkas ir tinklaraštininkas Markas Mansonas sako, kad mūsų santykių kultūra yra apversta aukštyn kojomis. Daugelis nerašytų mūsų kultūros taisyklių, reglamentuojančių santykius, subtiliai pakerta intymumą, pasitikėjimą ir laimę. Kad ilgalaikiai santykiai būtų sėkmingi, būtini dalykai, kurie neatitinka mūsų tradicinio supratimo, kas yra meilė ir kokia ji turėtų būti.
Tad nors iš pirmo žvilgsnio šios taisyklės yra toksiškos, jos yra raktas į laimingą gyvenimą.
Kai kurie konfliktai turi likti neišspręsti
Vienas vaikinas, vardu Džonas Gotmanas, daugiau nei keturiasdešimt metų studijavo intymius santykius. Gotmanas sukūrė savo santykių tyrimo metodą, kuriame jis poras prijungia prie daugybės biometrinių prietaisų ir įrašo jų trumpus pokalbius. Toliau Gotmanas analizuoja pokalbį, atsižvelgdamas į biometrinius duomenis, kūno kalbą, toną ir pasirinktus žodžius. Taip jis surenka reikalingus duomenis, kad būtų galima priimti sprendimą, ar santuoka iširs, ar ne.
Mokslininkas gali puikuotis stulbinančiu 91 proc. sėkmės rodikliu, numatančiu santuokines skyrybas per 10 metų, o tai yra nepakartojamas bet kokio psichologinio tyrimo rezultatas. Gotmano moksliniai darbai laimėjo pakankamai akademinių apdovanojimų. Jis parašė devynias knygas apie intymius santykius, šeimos terapiją ir pasitikėjimo mokslą. Ir pirmas dalykas, kurį Gotmanas sako beveik visose savo knygose: taisyklė, kad poros turėtų bendrauti ir išspręsti visas savo problemas, yra mitas.
Tyrinėdamas tūkstančius laimingai susituokusių porų (kai kurios buvo susituokusios daugiau nei keturiasdešimt metų), jis ne kartą nustatė, kad dauguma sėkmingų porų turi nuolatinių neišspręstų problemų, su kuriomis jie kartais kovoja dešimtmečius. Tuo tarpu daugelis nelaimingų porų reikalavo išspręsti visas problemas, nes manė, kad tarp jų niekada neturėtų kilti nesutarimų. Dėl to gana greitai santykiuose atsirado tuštuma.
Sėkmingos poros sutinka ir supranta, kad tam tikri konfliktai yra neišvengiami, kad visada atsiras kas nors, kas jiems nepatiks partneryje, arba dalykų, su kuriais jie nesutiks, ir tai yra gerai. Norint mylėti, nereikia stengtis ką nors pakeisti. Neleiskite, kad kai kurie nesutarimai trukdytų laimingiems ir sveikiems santykiams. Kartais bandymas išspręsti konfliktą gali sukelti daugiau problemų, nei jų išsprendžia. Kai kurių mūšių tiesiog neverta kautis.
Noras įžeisti vienas kitą
Žmona daug laiko praleidžia prie veidrodžio, nes jai rūpi, kaip ji atrodo. Vakarais, kai su vyru ruošiasi kur nors išeiti, ji dažnai išeina iš vonios po valandos ir klausia, kaip ji atrodo. Paprastai ji atrodo puošniai, tačiau kartais vis pabando padaryti ką nors naujo su savo plaukais arba apsiauna batus, kuriuos avangardu laiko koks nors prašmatnus mados dizaineris iš Milano. Ir tai nelabai pasiteisina. Kai vyras jai tai pasako, ji paprastai supyksta. Ir grįžta prie veidrodžio, kad viską perdarytų. Dėl to jiedu vėluoja 30 minučių, o žmona pažeria krūvą nešvarių žodžių.
Tokiose situacijose atsiduriantys vyrai dažnai meluoja, norėdami suteikti džiaugsmo savo draugėms ir žmonoms. Bet aptartasis vyras ne. Kodėl? Nes sąžiningumas santykiuose jam yra svarbesnis nei nuolatinė gera nuotaika.
Laimei, jis draugauja su moterimi, kuri sutinka, kad visada reikia būti sąžiningiems. Ji kartais kritikuoja vyro kvailumą ir tai yra vienas svarbiausių jos, kaip partnerės, bruožų. Žinoma, nukenčia vyro ego, jis supyksta, skundžiasi ir bando ginčytis, bet po kelių valandų paprastai sugrįžta ir prisipažįsta, kad ji buvo teisi ir velniškai daro jį geresnį, nors jis negali pakęsti, kaip ji sako tiesą.
Kai partneriai stengiasi palaikyti vienas kitam gerą nuotaiką, dažniausiai nei vienas nebūna iš tiesų linksmas. Santykiai žlunga ir pora to net nežino. Santykiuose svarbu padaryti ką nors prasmingesnio, o ne tik palaikyti gerą savijautą. Gera nuotaika, saulėlydžiai ir šuniukai neturėtų užgožti vertybių, poreikių ir pasitikėjimo.
Noras santykius nutraukti
Prisiminkite beveik bet kokį romantišką filmą – būtinai atsiras beviltiškas ir vargingas personažas, kuris elgiasi kaip skuduras vardan partnerio meilės. Mūsų standartai, kokie turėtų būti „sėkmingi santykiai“, yra labai iškreipti. Jei santykiai nutrūksta, net jei niekas nemirė, mes juos laikome nesėkme, nepaisant emocinių ar praktinių žmogaus gyvenimo aplinkybių. Ir tai kažkokia beprotybė.
„Romeo ir Džiuljeta“ iš pradžių buvo parašyta kaip satyra, kad būtų pristatytos jaunų žmonių meilės peripetijos ir tai, kaip neracionalūs įsitikinimai gali priversti elgtis kvailai, pavyzdžiui, gerti nuodus, nes jūsų tėvai nemėgsta jūsų partnerio tėvų. Tačiau kažkodėl pjesė įgavo romantišką atspalvį. Būtent tokio tipo iracionalus idealizavimas skatina žmones likti su partneriais, kurie su jais elgiasi kaip su tuščia vieta, atsisakyti savo poreikių ir tapatybės, paversti save nuolat nelaimingais kankiniais, slopinti savo skausmą ir kančią vardan principo. „Kol mirtis mus išskirs“.
Kartais vienintelis būdas paversti santykius sėkmingais yra nutraukti juos tinkamu laiku, kol jie nepasidarė per daug destruktyvūs. Noras tai padaryti leidžia mums nustatyti būtinas ribas, kurios padėtų mums ir mūsų partneriui augti kartu.
„Kol mirtis mus išskirs“ yra romantiška mintis, bet kai mes garbiname savo santykius kaip svarbesnius už save, už savo poreikius ir visa kita mūsų gyvenime, sukuriame skaudų santykių modelį, kuriame nėra atsakomybės. Mes neturime priežasties dirbti su savimi ir augti, nes mūsų partneris bus su mumis, nesvarbu kas. Ir mūsų partneris neturi pagrindo dirbti su savimi ir augti, nes ir mes liksime, kad ir kaip būtų. Visa tai sukelia sąstingį, o sąstingis prilygsta kančiai.
Trauka kitiems žmonėms
Viena iš psichologinių tironijų, su kuriomis susiduriame nesąžininguose santykiuose, yra ta, kai bet kokia šiek tiek emocinė ar seksualinė mintis, nukreipta ne į partnerį, prilygsta išdavystei.
Kad ir kiek norėtume tikėti, kad žiūrime tik į savo partnerį, biologija sako kitaip. Kai baigsis saldainių ir puokščių periodas, švytinčių akių ir oksitocino periodas, partnerio naujumas šiek tiek išblės. Deja, žmogaus seksualumas iš dalies susijęs su naujumu. Daug laimingus santykius turinčių žmonių pažiūri į patrauklų žmogų ir dėl to jaučiasi siaubingai. Tačiau tai yra biologinė neišvengiamybė.
Bet sprendimas atsakyti į trauką ar ne nėra nuspręstas biologijos. Daugelis iš mūsų dažnai nusprendžia nereaguoti. Kaip ir bangos, trauka praeina per mus, ir mes liekame tais pačiais žmonėmis, kokie buvome iki jos pasirodymo. Kai kuriems žmonėms tai sukelia kaltę, o kitiems – neracionalų pavydą. Mūsų kultūriniai scenarijai mums sako, kad kai esame įsimylėję, tai turi būti istorijos pabaiga. Ir jei kas nors su mumis flirtuoja ir mums tai patinka, arba jei mes įsitraukiame į atsitiktines seksualines fantazijas, tada kažkas negerai su mumis ar mūsų santykiais. Bet geriau leisti sau pajausti šiuos jausmus ir tada juos paleisti. Slopindamas šiuos jausmus, jūs suteikiate jiems valdžią, leidžiate diktuoti elgesį ir nesirenkate jo pats.
Žmonės, kurie užgniaužia šiuos potraukius, dažniausiai pasiduoda jiems ir nesupranta, kaip tai įvyko, ir po maždaug dvidešimt dviejų sekundžių jie turi dėl to labai apgailestauti. Žmonės, slopinantys šiuos potraukius, dažnai juos projektuoja į savo partnerį ir tampa akinančiai pavydūs, bandydami suvaldyti kiekvieną savo partnerio mintį, nukreipdami visą savo partnerio dėmesį ir meilumą sau. Žmonės, slopinantys šiuos potraukius, dažnai vieną dieną pabunda su nepasitenkinimu ir nusivylimu, nesuvokdami, kodėl, ir stebėdamiesi, kur praėjo laimingos dienos, ir sako šį tą panašaus į: „Prisimeni, kaip mes buvome įsimylėję anksčiau?”
Malonu žiūrėti į patrauklius žmones. Kalbėtis su patraukliais žmonėmis yra malonu. Malonu galvoti apie patrauklius žmones. Tai nepasikeis dėl mūsų santykių būsenos „Facebook“ platformoje. Kai susilpninate šiuos impulsus kitų žmonių atžvilgiu, susilpninate juos savo partnerio atžvilgiu. Jūs nužudote dalį savęs ir galų gale tai pakenkia santykiams.
Susiedami save su žmogumi, mes neperduodame jam savo minčių, jausmų ar suvokimo. Mes dažniausiai negalime kontroliuoti savo minčių, jausmų ir suvokimo, tad kaip mes galime taip įsipareigoti? Mes galime kontroliuoti savo veiksmus. Mūsų ryšys su šiuo ypatingu žmogumi yra šiuose veiksmuose. Tegul visa kita ateina ir praeina, nes tai neišvengiama.
Leisti laiką atskirai
Kiekvienas iš mūsų turime draugą, kuris paslaptingai nustojo egzistavęs vos užmezgęs santykius. Jūs tai matote nuolat: vyras, kuris pradeda susitikinėti su moterimi ir nustoja žaisti krepšinį bei būti su draugais, arba moteris staiga nusprendžia, kad jai patinka komiksai ir vaizdo žaidimai, kurie patinka jos partneriui, net jei ji nežino, kaip teisingai laikyti valdymo pultelį. Ir tai kelia nerimą ne tik mums, bet ir jiems.
Įsimylėję mes išsiugdome iracionalius įsitikinimus ir norus. Vienas iš šių norų yra leisti mylimam žmogui išnaudoti mūsų gyvenimą. Tai nuostabu – šis jausmas beveik toks pat svaiginantis kaip kokainas (ne, tikrai). Problema kyla tik tada, kai tai iš tikrųjų įvyksta. Trinties romantiniuose santykiuose problema yra ta, kad artėdamas prie mylimo žmogaus, nustoji būti tuo, kurį jis įsimylėjo.
Kartais svarbu atsiriboti nuo partnerio, apginti savo nepriklausomybę, puoselėti pomėgius, kurie priklauso tik jums. Turėkite keletą atskirų draugų, kartais pakeliaukite vienas, prisiminkite, kas jus pirmiausia paskatino ir patraukė prie partnerio. Be deguonies ugnis tarp jūsų užges, o kadaise buvusios kibirkštys taps tik trintimi.
Priimkite partnerio trūkumus
Romane „Nepakeliamas būties lengvumas“ Milanas Kundera sako, kad yra dviejų tipų vyrai: 1) vyrai, kurie ieško tobulos moters ir niekaip negali jos rasti, ir 2) vyrai, kurie įtikina save, kad kiekviena sutikta moteris, jau yra tobula. Šis pastebėjimas tinka ne tik vyrams, bet ir visiems, kurie nuolat patenka į neveikiančius santykius. Jie arba bando padaryti savo partnerį tobulą, jį „taisydami“ ar keisdami, arba apgaudinėja save manydami, kad partneris jau yra tobulas.
Tačiau:
- Kiekvienas žmogus turi ydų ir trūkumų.
- Niekada nepriversi žmogaus pasikeisti.
- Todėl turite susitikinėti su žmogumi, kurio trūkumus galite priimti ar net įvertinti.
Tiksliausias jūsų meilės kam nors rodiklis yra tai, kaip jūs jaučiatės dėl jo trūkumų. Jei juos priimate ir net kai kuriuos iš jų dievinate, o jūsų partneris gali priimti ir net dievinti kai kuriuos jūsų trūkumus, tai yra tikro intymumo ženklas.
Viena geriausių (ir anksčiausių!) šios minties išraiškų Platonas parašė mito pavidalu. Savo „Šventėje“ Platonas rašė, kad žmonės iš pradžių buvo androginai ir vientisi. Jie nejautė jokio poreikio ar netikrumo ir buvo galingi, tokie galingi, kad sukilo ir metė iššūkį dievams.
Tai privertė Dievus pavargti. Jie nenorėjo visiškai sunaikinti žmonių giminės, nes tada jie neturėtų ką kontroliuoti, tačiau jie taip pat turėjo ką nors padaryti, kad pažemintų ir atitrauktų žmonijos dėmesį.
Tada Dzeusas padalijo kiekvieną asmenį į vyrą ir moterį ir pasmerkė trumpam mirtingam gyvenimui bei klaidžiojimui po pasaulį ieškant antrosios pusės, tos pusės, kuri vėl privers jaustis visaverčiais ir galingais. Tad šis vientisumas gimsta ne dėl dviejų tobulybių, o iš dviejų netobulumų, kurie vienu metu papildo ir kompensuoja vienas kito trūkumus.
Menininkas Aleksas Grėjus kartą pasakė: „Tikra meilė yra tada, kai dviejų žmonių patologijos papildo viena kitą“. Meilė pagal apibrėžimą yra beprotiška ir iracionali. O tikroji meilė įvyksta, kai mūsų iracionalumai papildo, o trūkumai žavi vienas kitą. Galbūt mūsų pagrindinis potraukis vienas kitam yra tobulumas. Bet būtent dėl trūkumų nusprendžiama, ar būsime kartu.
