Kartais mes prarandame žmones, kuriuos mylime labiau už viską…
Gyvenimas, deja, ne visada yra malonus ir teisingas, ir kartais jame būna blogų dalykų… Tiesiog taip nutinka. Jūs galite kiek tik norite ruoštis blogiausiam scenarijui, bet vis tiek galite būti nepasiruošę tam, kas gali viską sulaužyti ir paklupdyti jus ant kelių.
O kai kuriose tragiškose istorijose tikrai galite pasijausti taip, kad kažkas išplėšė jums širdį iš krūtinės ir tiesiog ją paliko. Pavyzdžiui, visiškai įprastą ir nepastebimą dieną jūs atsisveikinate su mylimu žmogumi visiškai pasitikėdami, kad netrukus pasimatysite ir kad viskas bus taip pat, kaip ir anksčiau. Ir jūs net neįtariate, kad matote jį paskutinį kartą, ar, tarkime, kad jūsų amžina meilė gali neišgyventi net iki kito ryto.
Ir jūs spėliojate, kodėl viskas įvyko taip, kaip nutiko?
Jis tiesiog nustojo jus mylėti. Ji tiesiog atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Jis tiesiog gėrė per daug ir kažkodėl nusprendė sėsti prie vairo. Ji apgavo jus su kolega ir nusprendė, kad myli ne jus, o jį.
Bet kad ir kas jums nutiktų, rezultatas yra tas pats – gyvenimo, prie kurio esate pripratę, jau nebėra. Ir jūs turite galvoti apie tai, kaip gyventi toliau.
Žmonės, kurių gyvenimas ką tik iširo, turi rasti vienokį ar kitokį būdą išlaikyti bent jau santykinį optimizmą. Kodėl? Nes be optimizmo mes, susidūrę su tragedija, įsitraukiame į iš anksto pralaimėtą mūšį.
Kai gyvenimas atima iš mūsų artimuosius, tai tikrai baisu. Tačiau tai vis tiek turi vieną teigiamą poveikį – tai mums primena, kad turėtume skirti daugiau laiko tiems, kurie vis dar yra su mumis ir pagaliau pradėti juos vertinti.
Net jei iki šiol nieko blogo nenutiko nei jums, nei jūsų mylimiems žmonėms, kartais pakanka pažvelgti į tas košmariškas situacijas, su kuriomis tenka susidurti kitiems aplinkiniams žmonėms, norint prisiminti, kokie vis dėlto brangūs yra jūsų artimieji.
Kartais per savo gerumą prarandame tuos, kuriuos mylime labiau už viską. Mes patys nusprendžiame nutraukti santykius, įtikindami save, kad žolė kitoje tvoros pusėje yra daug žalesnė. Nusprendžiame, kad nesame pasirengę, kad dar nesame išsidūkę arba nesame tikri dėl jausmų stiprumo. Taigi, taip mes sunaikiname laimę savo rankomis, išsiskirdami su tikrai mylinčiais ir mylimais žmonėmis.
Bet vėlgi, pasirinkimas ne visada yra mūsų. Bet net jei jūs poroje nesiryžote judėti toliau ir palikti praeitį užmarštyje, rezultatas vis tiek yra toks pats: jūs turite kovoti tik su pasekmėmis vienas pats. Meilės, kuri kadaise palaikė jus bet kurioje situacijoje ir pripildė jėgų, nebėra.
Žinoma, santykių nutraukimo skausmas ir artimo žmogaus praradimas yra nepalyginami. Tačiau gyvenimo pamokos, kurias išmokote, turi daug bendro.
- Dabar, kai šio žmogaus nėra šalia, jaučiate, kad mielai patirtumėte vėl visus blogus dalykus, kurie buvo jūsų artimuose santykiuose, kad vėl bent kartą pajustumėte tą patį gėrį.
Mūsų protas unikalus ir puikiai pamiršta nemalonius prisiminimus, ir prisimena tik malonius ir gerus prisiminimus. Mes esame gabūs tam, kad sunkiai atsimename, kas buvo gera.
Po kurio laiko blogi prisiminimai ima tapti lyg ir ne visai tokie blogi. Pradedame galvoti, kad išsiskyrę su mylimu žmogumi pasielgėme skubotai ir neapgalvotai, o iš tikrųjų priekaištai ir niurnėjimas, kurių turėjome klausytis, nebuvo jau tokie ir baisūs. Teko iškęsti daug blogesnius dalykus.
Pradeda atrodyti, kad mes pakankamai lengvai galėtume susitaikyti su buvusių partnerių padarytomis klaidomis – kaip mažai jie mus vertino, nesaugumą, kurį jautėme jų akivaizdoje, vienu žodžiu, susitaikyti su viskuo, kas nebuvo tinkama juose, kad tik dar kartą galėtumėte apkabinti.
Ne, žinoma, protu puikiai suprantame ir pripažįstame, kad santykiai su šiuo žmogumi visiškai nesusidarė iš tyrumo, šilumos ir rožinių vienaragių, tačiau mes jaučiame: viskas būtų geriau nei tamsa, kuri supa mus čia ir dabar.
- Jums skaudu galvoti apie šį žmogų, tačiau tuo pačiu nenorite sustoti.
Jūs puikiai suprantate, kad reikia judėti toliau. Žinote, kad neturėtumėte gadinti savo gyvenimo, apsvarstydami tai, ką jau praradote, nes gyvenimas praeitimi – ypač jei ši praeitis alsuoja skausmu ir liūdesiu – nėra taip trokštamas gyvenimas.
Taip, kai vienaip ar kitaip prarandame mylimą žmogų, jums tikrai reikia laiko liūdėti tam, kad susitaikytumėte su nauja realybe, net jei ji jums nepatinka. Bet tai negali trukti amžinai – ir neturėtų. Turite sutelkti savo stiprią valią ir nukreipti savo dėmesį iš praeities į geresnę ateitį. Nes jei to nepadarysite, nustosite gyventi iš tikrųjų. Nustosite augti ir vystytis. Nustosite judėti į priekį – nes bandysite gyventi gyvenimą, kurio nebėra.
Tiesą sakant, jums skaudu galvoti apie tai, kas nutiko ir ko negalima susigrąžinti… bet jūs vis tiek tai darote. Ir jei išsiskyrėte savo partnerio iniciatyva, tada nemažas pyktis sumaišomas su skausmu, kurį sukelia galvojimas apie jį. O jei jūs inicijavote santykių pabaigą, viskas yra dar blogiau, nes jūs nekenčiate savęs, naikindami savo laimę, kuri praeityje jums atrodo daug ramesnė ir džiaugsmingesnė, nei buvo iš tikrųjų.
- Kad ir kas nutiktų, gyvenimas vis tiek tęsiasi.
Ir jūs galite sąmoningai nuspręsti toliau būti jos dalimi, arba atsisakyti.
Anksčiau ar vėliau suprasite, kad esate fiziškai ir emociškai išsekęs iki galo. Jūs įdėjote tiek daug pastangų, siekdami atitraukti savo dėmesį nuo to, kas nutiko jums, ir priversti save gauti bent kažkokį malonumą iš gyvenimo, kad to net nepastebėję, nuvarėte save į itin blankią dvasios būseną.
Bet jūs vis sakote sau, kad viskas yra gerai jūsų gyvenime. Jūs išgyvenate labai sunkų gyvenimo periodą, ir tai yra praktiškai vienintelis būdas, kuriuo vis dar sugebate funkcionuoti.
Tačiau anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai nebegalite apsimetinėti, kad jums viskas gerai. Kai nebegalite sau meluoti ir turite iš tikrųjų pradėti spręsti viską, kas vyksta jūsų galvoje. Ir atėjus tam momentui, jūs turite priimti bene sunkiausią sprendimą savo gyvenime – turite priversti save suvokti, kad gyvenimas iš tikrųjų tęsiasi. Teks išgyventi be šio žmogaus, nes tų laikų, kai buvote laimingi kartu, jau negalima susigrąžinti.
Jums gali atrodyti, kad taip elgdamiesi jūs išduodate savo santykių gerus prisiminimus, bet iš tikrųjų taip nėra. Tai darydamas nustojate sau meluoti. Turėtumėte rimtai pagalvoti, ar esate pasirengęs bet kokia kaina išlaikyti įkyrius atsiminimus ir už tai kankinti save.
Žinoma, visiškai negalima teigti, kad turėtumėte iš atminties ištrinti viską, kas jums rūpėjo. Kaip teisingai pasakė Dumbldoras, žmonės, kuriuos mes mylime, mūsų niekada iš tikrųjų nepalieka. Jie lieka gyventi mūsų širdies gilumoje iki mūsų paskutinės dienos.
Be to, kai prarandame žmones, kuriuos tikrai mylime, tai kartais nukreipia mus būtent tuo keliu, kurį iš pradžių mums buvo numatęs pats likimas.
