Nors progerios liga tapo didele kliūtimi daugeliui Samo Burnso norų ir siekių, jis visada sakė, kad gyvena „labai laimingą gyvenimą“.
Laimė nėra kažkas, kas mums tiesiog nutinka, ją iš tikrųjų reikia pasiekti. Dažnai laimė mums tiesiogine prasme yra ranka pasiekiama – jei tik mes stengsimės ranką ištiesti. Net audringiausiais ir nemaloniausiais gyvenimo laikotarpiais mes turime galimybę padaryti nedidelius elgesio ir mąstymo pokyčius, kurie gali mus paskatinti laimingesnio gyvenimo kelio link.
Jei ieškote kažko, kas jus įkvėptų ir motyvuotų atlikti šiuos pokyčius savo gyvenime, turėtumėte stebėti neįtikėtinai gilų ir jaudinantį 2013 m. TEDx pokalbį, kurį surengė septyniolikmetis Samas Burnsas, miręs 2014 m. nuo komplikacijų, kurias sukelia progeria – reta genetinė liga, sukelianti simptomus, panašius į daug kartų pagreitintą kūno senėjimą.
Burnsas savo kalbą pradėjo aprašydamas savo ligą. „Tai gana reta liga, – sakė jis, – o jos simptomai yra odos elastingumo praradimas, nesugebėjimas priaugti pakankamai svorio, sulėtėjęs augimas ir širdies bei kraujagyslių ligos“.
Nors progerios liga tapo kliūtimi daugeliui jo norų ir siekių, Burnsas teigė, kad jei jis galėtų auditorijai perteikti tik vieną faktą apie save, tai būtų tai, kad jis iš tikrųjų gyvena „labai laimingą gyvenimą“.
Kalbėdamas apie laimingą gyvenimą, jis pasidalijo trimis taisyklėmis, kaip pasiekti tikrą laimę:
„Susitaikykite su tuo, ko jūs negalite pasiekti, kad ir kaip besistengtumėte, dėl to, kad pas jus lieka visa kita, ką jūs sugebate daryti“.
Burnsas visada žinojo, kad dėl savo ligos jam trūksta daugybės gyvenimo teikiamų džiaugsmų – pavyzdžiui, jis negalėjo nuvažiuoti didelių atstumų, negalėjo bėgti, o amerikietiški kalneliai jam buvo visiškai draudžiami.
„Bet aš nusprendžiau sutelkti dėmesį į tai, ką galiu padaryti ir kas man gali būti įdomu, – sakė jis, – pavyzdžiui, vaikščioti, muzikuoti, skaityti komiksus ar žiūrėti vieną iš mano mėgstamiausių Bostono sporto komandų rungtynes”.
Net ir kalbant apie dalykus, kurie atrodo tikrai neįmanomi, paprastai yra būdas juos vis tiek įgyvendinti – jei, žinoma, esate pasirengęs susitaikyti su tam tikrais nepatogumais arba įdėti tam papildomų pastangų.
Pavyzdžiui, prieš Burnsui įstojant į vidurinę mokyklą, jis svajojo būti savo mokyklos „žygių grupės“ būgnininku ir nusprendė, kad tai „turėtų įvykti, kad ir kas būtų“. Tačiau problema buvo ta, kad diržai ir būgnas kartu svėrė apie 40 svarų… O pats Burnsas svėrė ne daugiau kaip 50.
Tačiau tai jo nesustabdė. Su savo šeima Burnsas surado specialistą, kuris padėjo sukurti būgno diržus, kurie būtų lengvesni ir juos būtų galima lengviau panaudoti. Ir jie tai padarė! Po didelių pastangų pavyko pagaminti tik šešis svarus sveriančius būgno diržus, kurie beveik perpus sumažino visą bendrą svorį.
„Apsupu save žmonėmis, su kuriais noriu būti artimas“
“Aš visada turiu norų, ko galiu siekti, tai, kas gali padaryti mano gyvenimą turtingesnį ir laimingesnį,” – sakė Burnsas.
Sugebėjimas neatsigręžti atgal padėjo Burnsui išgyventi daug sunkių savo gyvenimo laikotarpių. „Šis mentalitetas apima galimybę išlaikyti ateities požiūrį į pasaulį,“ – sakė jis. „Aš visomis išgalėmis stengiuosi negaišti laiko ir jėgų gailėdamasis savęs, nes tai darydamas būsiu tarsi užburtame rate, nepaliekančiame vietos nei laimei, nei kitoms geroms emocijoms“.
Norėdamas iliustruoti šį dalyką, Burnsas prisiminė, kaip kadaise jis labai peršalo: „Aš sirgau ūmiu bronchitu, buvau paguldytas kelioms dienoms į ligoninę ir buvau atitrūkęs nuo visų savo gyvenimo aspektų, kurie, tiesą sakant, padarė mane tokį, koks esu.”
Tačiau Burnsas žinojo, kad anksčiau ar vėliau jis pasveiks, ir žinojimas, kad kažkada ateis ta diena, padėjo jam judėti pirmyn. “Kartais turėjau būti drąsus, o tai ne visada lengva,” – prisiminė jis. – Kartais pasiduodavau. Man kartais būdavo labai blogų dienų. Tačiau laikui bėgant supratau, kad drąsa neturi būti lengva, tačiau ji vis tiek yra mano raktas į priekį.“
