Ne paslaptis, kad sovietinio auklėjimo metodai labai skyrėsi nuo dabartinių. Žinoma, galite prisiminti daug teigiamų dalykų, tačiau tėvai ir mokytojai buvo daug griežtesni. Kartais yra taip, kad tais metodais užauginti žmonės visą gyvenimą bando atsikratyti kompleksų ir traumų.
SOVIETINIS AUKLĖJIMAS
Mano sesuo yra psichologė. Ji nedaug pasakoja apie savo praktiką. Tačiau kartais ji gali pasidalinti savo pastebėjimais. Taigi, žmonės, auginti sovietmečiu ir šiek tiek vėliau, 80-90 metais, ateina pas ją su labai panašiais prašymais ir traumomis: pradedant nuo žemos savivertės ir baigiant nesugebėjimu kurti santykių su žmonėmis. Daugelis mūsų asmenybės aspektų formuojasi vaikystėje, todėl pagrindinis vaidmuo tenka tėvams.
Jūs taip pat turite suprasti, kad sovietmečiu vaikai buvo auginami ne tik mamos ir tėčio, bet ir valstybės. Anot sesers, šios akimirkos to meto vaikus labiausiai traumavo.
Gėdinimas
Deja, gėda buvo viena pagrindinių auklėjimo priemonių. Šį metodą naudojo ir tėvai, ir mokytojai. Gerai, jei gėdijotės dėl netinkamo elgesio. Deja, šis metodas buvo praktikuojamas kiekviena proga.
Pamenu, kai mokiausi antroje ar trečioje klasėje, mano pirmoji mokytoja naudojo šį metodą. Ji išrikiavo moksleivius, kurie prastai skaitė, ir gėdino juos prieš visą klasę. Man pasisekė nebūti tarp šių moksleivių. Bet mano vaikystės draugas vis dar prisimena šią baisią patirtį.
Įsivaizduokite, koks bejėgis ir pažemintas jaučiasi vaikas, kai jis yra gėdinamas viešumoje. Bet kažkodėl anksčiau buvo manoma, kad tai yra normalu ir netgi naudinga. Iš tikrųjų, veikiami emocijų, vaiko pažintiniai procesai yra išjungiami, todėl jis iš tos situacijos nieko neišmoksta. Jis tik būna sutraumuojamas. Dėl šių metodų vaikai užauga jausdami, kad yra blogesni už kitus, ir jiems nėra vietos visuomenėje.
Iš tėvų dažnai girdėjau panašias frazes: „Ką žmonės pasakys?“, “Žmonės juoksis.“. Aš vis dar stengiuosi įveikti kompleksus, išmokau nepriklausyti nuo kitų nuomonės ir nebijoti pasmerkimo.
Auklėjimas užpuolimu ir psichologiniu spaudimu
Vaiko mušimas diržu buvo laikomas veiksminga auklėjimo priemone. Buvo naudojami ne tik diržai, bet ir viskas, kas pasitaikė po ranka. Pamenu, kartą už blogą elgesį gavau mušti kilimo valymo šluotele. Tai buvo tik pavienis įvykis, bet aš jį prisiminsiu visą gyvenimą.
Jei fizinės bausmės traumavo ne visus vaikus, tai psichologinis spaudimas buvo visur. Vaikams į galvą buvo įkaltas principas: „Nėra „nenoriu “, yra „ privalau“. Yra pareiga tėvams, tėvynei ir pan. Tada šie vaikai užaugo ir pradėjo gyventi ne sau, o kažkam kitam. Ir daryti tai, ko iš tikrųjų nenori. Bet privalo.
O frazė „Nepaliksi stalo, kol nebaigsi valgyti“ yra dažniausiai pasitaikanti! Aš ją puikiai prisimenu. Dėl kai kurių darželyje patiekiamų patiekalų kvapo iškart pykino. Tai išliko net po kelių dešimtmečių. Ne todėl, kad jie nebūtų skanūs. Bet todėl, kad buvau priversta juos valgyti, net nekreipdama dėmesio į jaučiamą sotumą. Liko tik lieti ašaras ant košės. Ir niekas nesijaudino dėl vaiko norų – jis privalo, jis turi turėti rutiną.
Vaiko lyginimas su kitais
„Pažiūrėk, kaip ta mergaitė gražiai rašo. Koks tvarkinga jos raštas” – dar vienas vaikystės prisiminimas. Pamenu, kaip buvau lyginama su kitais vaikais kiekviename žingsnyje. Ir aš stengiausi daryti taip, kaip jie. Nes mano mama sakė, kad taip yra geriau. Deja, suaugus toks savęs lyginimas su kitais neleidžia normaliai gyventi. Taip jūs toliau gilinatės į save ir visą laiką atrodo, kad kiti žmonės yra protingesni, gražesni, sėkmingesni.
Emocinio ryšio su vaiku trūkumas
Daugelis vaikų išgyveno funkcinius santykius, o ne sveiką ryšį su savo tėvais. Jei jis mokykloje elgėsi gerai, jis pelnė pagyrimus. Bet jei staiga pradėdavo mokytis prastai, atsirasdavo stovėjimas kampe. Nebuvo vietos sentimentalumui ir nuoširdiems pokalbiams.
Tėvai buvo per daug užsiėmę išgyvenimu. Ir jie patys buvo griežtai auklėjami. Nebuvo jokių pavyzdžių, kurie padėtų užmegzti sveikus santykius su vaiku. Jie nežinojo ir nesuprato, kaip elgtis geriausia. Jie net neįsivaizdavo, kad šaltu elgesiu skaudina vaikus. Jei būtų žinoję, tada, greičiausiai, būtų pasielgę kitaip.
Draudimas reikšti emocijas
Jei kalbėtume apie emocijas, tai jų laisva raiška apskritai nebuvo skatinama. Reikėjo elgtis kaip patogiam vaikui, kuris be priežasties nerėkia, nebėga ir nesijuokia. O kovoje su pykčiu būdavo pasitelkiama diržas. Tai, kad berniukai neturėjo verkti, puikiai žinojo visi be išimties.
Bet visiškai normalu patirti ir išreikšti visas šias emocijas. Ir tai nėra tik normalu, tai yra gyvybiškai svarbu.
Žinoma, bus ir tokių, kurie sušuks „Nesąmonė! Melas!” ir jie bandys įrodyti, kad sovietinis auklėjimas buvo teisingas, kad tais laikais visi buvo malonūs, niekas nieko nemušė ir negėdino. Bet kažkodėl absoliuti dauguma pažįstamų ir draugų, užaugintų tarybiniais laikais, patvirtina tai, kad nuolat lankosi pas psichologą, analizuodami vaikystės traumas. Sutapimas? Mažai tikėtina.
Šis straipsnis nėra bandymas įrodyti, kad Sovietų Sąjungoje viskas buvo blogai. Tai tik priminimas apie klaidas, kurių nereikėtų kartoti. Bet kuriame laikotarpyje yra kažkas gero ir kažkas blogo.
