„Būkite malonūs kitiems. Juk kiekvienas jūsų sutiktas žmogus kovoja mūšyje, apie kurį jūs nieko nežinote“ – sakė Platonas. Neįtikėtina, bet faktas: tie žmonės, kurie mums atrodo stipriausi, iš tikrųjų yra trapūs ir labai jautrūs. Jie turi dėvėti sunkius šarvus ir rodyti stiprų ir drąsų savo veidą, tačiau už viso to slypi pažeidžiama širdis ir gilus liūdesys, apie kurį jie niekam nepasakoja.
Šią paslaptį savyje nešiojantys žmonės paprastai būna labai jautrūs. Jiems užtenka net menkiausio gerumo veiksmo ar dėkingumo žodžio, kad jų širdis prisipildytų laimės. Tuo pat metu kiekviena klaida ar grubumas verčia juos pulti į neviltį. Dėl šio padidėjusio jautrumo jie labai kenčia susidūrę su išoriniu pasauliu.
„Argi mes nekraujuojame, jei mums įduria?
Argi mes nesijuokiame, kai mus kutena?
Jei mus apnuodija – argi mes nemirštame?“ – Viljamas Šekspyras, „Venecijos pirklys“.
Visi pažįstame tokio tipo žmonių. Atrodo, kad jie gali viską atlaikyti ir ištverti audras, bet vos tik suklumpa, jų „stiprybės“ kaukė iškart nukrenta. Jie dėvi plieninius šarvus, bet jei juos paliesite, pamatysite rūdis. Tai yra ašarų žymės, kurias jie nuo visų slepia.
Kiekvienas toks trapus žmogus slepia savo jautrumą. Tokie žmonės yra labai išmintingi ir jiems reikia palaikymo bei pagarbos. Jie turi labai ploną odą ir akimirksniu sureaguoja į bet kokius pokyčius, įžeidimus ar nesusipratimus, kuriuos suvokia beveik kaip pasaulio pabaigą.
Trapumas ir pažeidžiamumas
Pirmiausia apibrėžkime, kas yra emocinis pažeidžiamumas. Tai nėra silpnumo požymis, kaip iš pradžių kai kam gali pasirodyti. Tai visų pirma aštresnis tikrovės suvokimas, kitaip tariant, leidimas viskam eiti per jų širdis. Tačiau šis gebėjimas taip pat lemia emocinį pažeidžiamumą, su kuriuo nelengva sugyventi. Jie naudoja įvairius skydus, kad apsaugotų savo trapų pasaulį. Kai kurie tai kompensuoja stipriu ir ryžtingu charakteriu. Tuo pat metu vienintelis jų tikslas – apsaugoti savo ribas.
Todėl kartais atrodo, kad trapūs žmonės kariauja su visu pasauliu. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai slidus kelias: buvimas „apsaugos“ būsenoje anksčiau ar vėliau išsekina, nes reikalauja milžiniškų psichologinės ir emocinės energijos sąnaudų. Kad ir kaip žiūrėtumėte, gyventi nuolatinės savigynos režimu nėra lengva.
Kai trapios širdies žmonės, kartas nuo karto, susiduria su neteisybe ir piktumu, jie tampa labai nepasitikintys kitais. Jie ima įtariai žiūrėti į bet kokius įvykius ar net užuominas, bet kokią smulkmeną interpretuodami kaip grėsmę sau.
Galiausiai jie pačius nekalčiausius pokalbius paverčia tikrais karais. Juos skaudina ir įžeidžia praktiškai bet kas, ir jie nieko negali su savimi padaryti.
Kaip sakė Leonardas da Vinčis: „Kur daugiau jautrumo, ten visada daugiau kančių”. Tačiau šis trapumas nėra nuosprendis. Jis gali būti nukreiptas taip, kad jums nereikėtų kentėti be jokios priežasties.
Paverskite savo trapumą stiprybe
Jūs visada buvote toks – trapus ir jautrus, ir iki šiol tik stengėtės išgyventi. Nuo pat ankstyvos vaikystės, kai sugalvojote fantazijų pasaulius, kad pabėgtumėte nuo žiaurios realybės. Ir paauglystėje, kai padarydavote išvadą, kad niekas jūsų nesupranta, o dėl to tik dar labiau ir baisiau tapdavo gyventi. Net ir dabar, suaugęs, esate įsitikinęs, kad niekas jūsų nemyli taip, kaip nusipelnėte. Dabar dar prie baimės prisideda ir pyktis: „Na, kodėl?!”
„Būkite malonūs kitiems. Juk kiekvienas jūsų sutiktas žmogus kovoja mūšyje, apie kurį jūs nieko nežinote“ – sakė Platonas. Vis labiau apsiginkluojate plieniniais šarvais, stengdamiesi apsisaugoti nuo pasaulio ir jausdamiesi nesuprasti bei nesaugūs. Supraskite, kad gyvenimas nėra mūšio laukas, kuriame turite nuolat gintis nuo priešų atakų. Dirbkite su savimi, ugdykitės, bręskite, kad suprastumėte save ir nustokite ieškoti priešų ten, kur jų nėra.
Toliau paaiškinsime, kaip tai padaryti. Išmokite išgyventi pasaulyje, kuriame pilna „aštrių kampų“.
Žmonės linkę trapumą laikyti silpnumo ir bejėgiškumo požymiu. Tai vyksta instinktyviai. Mūsų jautrumas kelia grėsmę, todėl statome didžiules sienas ir slepiamės už jų. Bet ar tai išeitis? Taip elgdamiesi kuriate sau dar didesnę problemą, nes nuolat pykstate kiekviename žingsnyje.
Norėdami nuo to išsigydyti, pabandykite „sutramdyti“ savo padidėjusį jautrumą. Juk jei gyvenate nuolat bijodami, kad šis pasaulis yra pilnas „aštrių kampų“, tai jūsų švelni oda ir trapi širdis tiesiog plyš nuo menkiausio prisilietimo.
Stenkitės išlikti ramūs, nes kartais didžiausias jūsų priešas esate jūs pats. Padėkite savo protui rasti protingą pusiausvyrą. Nesikoncentruokite į tai, ką kas nors jums pasakė arba kaip jus vertina. Vienintelis asmuo, kuris gali jus įvertinti, esate jūs pats. Niekas kitas. Jūsų subjektyvus požiūris į pasaulį ir polinkis viską sureikšminti sukelia įkyrias mintis, kurios nuodija visą jūsų gyvenimą. Nepamirškite, kad žmonės jaučia jūsų įtampą. Jei nuolat „ginatės“, atstumiate kitus žmones. Neįsitraukite į šį užburtą ratą: iš jo ištrūkti labai sunku.
Labai jautrūs žmonės savo perdėtą jautrumą gali išreikšti kitaip: per meną, muziką ir kitą kūrybinę veiklą. Raskite savo būdą, kaip susidoroti su padidėjusiomis emocijomis, dėl kurių tik kankinatės. Atminkite, kad jautrumas yra puiki dovana, tačiau padidėjęs jautrumas jau gali būti trūkumas. Taip, esate emociškai jautresnis nei kiti žmonės, bet tai nėra prakeiksmas ar pasaulio pabaiga.
Toks jausmingumas nereiškia, kad esate silpnas. Tiesiog geriau suvokiate viską aplink save. Savo silpnumą paverskite stiprybe, užuot užsidarę nuo pasaulio ir nuolat gynęsi.
