Keliu šią taurę už jus, mano kartos atstovai! Kiekvienas iš mūsų esame angelai, su vienu sparnu, todėl skristi galime tik apsikabinę!
Praeities ilgesys ne visada yra beprasmis. Tai gali būti tikras išganymo eliksyras sunkiose situacijose, suteikiantis žmogui emocinį palengvėjimą. Tokiose situacijose mes kalbame ne apie praeities laiko romantizavimą ir idealizavimą, bet apie tai, kad ankstesnis gyvenimas buvo labiau privatus, darnus ir paprastas.
Skirta visiems vaikams, kurie gimė 50, 60, 70 ir 80 metais! Tai yra, dar prieš tai, kai technologijos užvaldė pasaulį ir visiškai užvaldė mūsų gyvenimus.
Mes gimėme normalūs ir išgyvenome, nors mūsų motinos nėštumo metu rijo aspiriną, valgė konservus ir dirbo beveik iki pat gimdymo, netikrindamos ar neserga cukriniu diabetu.
Tais laikais ant vaistų butelių niekas nepriklijavo lipdukų „Laikyti vaikams nepasiekiamoje vietoje“, o durys, spintelės ir laiptai nekėlė grėsmės gyvybei.
Vaikystėje galėjome saugiai važiuoti automobiliu be diržų ir oro pagalvių, taip pat nenešioti šalmų važiuodami dviračiu ar čiuoždami.
Gėrėme vandenį tiesiai iš sodo žarnos, o ne iš prekybos centre pirktų butelių. Mes su draugais iš vieno butelio visi gėrėme saldų vandenį, ir nuo to niekas nemirė.
Valgėme ledus, baltą duoną ir sviestą, gėrėme gazuotą vandenį, kuris tada taip pat turėjo daug cukraus, tačiau niekas nuo to nesustorėjo, nes visą laiką žaidėme lauke.
Galėdavome ryte išeiti iš namų ir visą dieną žaisti lauke. Mėgome žaisti slėpynių, muitinę, spardyti kojomis skardinę, žaisti „Pagaliukus“ ir visa kita, kas galėdavo šauti į mūsų beprotiškas galvas, kol neužsidegdavo vakaro šviesos. Dažnai tėvai negalėdavo mūsų rasti visą dieną, todėl antausis ar pliaukštelėjimas buvo neatsiejama mūsų auklėjimo dalis. Bet tame nebuvo smurto ar žiaurumo.
Buvome nerūpestingi ir nežinojome, kas yra problemos.
Dienų dienas praleisdavome gamindami riedlentes iš medžio gabalų, rastų rūsiuose ir palėpėse. Ir tada su jais tiesiog važinėdavome gatvėmis, visiškai pamiršdami, kad jos rieda be jokių stabdžių. Tačiau kritimai, mėlynės ir įbrėžimai išmokė mus spręsti problemas.
Mes neturėdavome įsivaizduojamų draugų. Mes nepridėdavome draugų socialiniuose tinkluose, mes juos susirasdavome realiame pasaulyje!
O mokykloje mes neturėjome jokių sunkumų dėl dėmesio.
Mums nebuvo diagnozuotas ADHD (Dėmesio stokos hiperaktyvumo sutrikimas). Mes nesilankėme pas psichologus ir psichiatrus, nepardavėme narkotikų šalia mokyklos, nežaidėme „PlayStation“, „Nintendo“, „X-Box“, vaizdo žaidimų, nežiūrėjome 500 skirtingų televizijos kanalų, neturėjome mobiliųjų telefonų, kompiuterių, interneto…
Mes turėjome draugų ir tiesiog su jais žaisdavome!
Krisdavome iš medžių, galėdavome susižaloti į skaldytas stiklo duženas, tačiau tėvai niekada dėl to nebardavo. Mes žaidėme su lanku ir strėlėmis, statėme sniego tvirtoves ir tuo pačiu jautėmės visiškai saugūs!
Važiuodavome dviračiais ar eidavome pėsčiomis aplankyti savo draugų, bėgte įbėgdavome į jų namus. Nekantriai laukdavome susitikimų ir laiko praleidimų kartu su draugais.
Turėdavome problemų su įstatymais, o tėvai neskubėdavo gelbėti. Tiesą sakant, jie dažnai buvo net griežtesni už įstatymus, bandydami išmokyti mus gyvenimo!
Šie 50 metų buvo vaisingiausi žmonijos istorijoje. Mūsų kartos davė pasauliui geriausius mūsų laikų išradėjus ir mokslininkus. Buvome laisvi, sėkmingi, atsakingi, o svarbiausia – turėjome teisę klysti. Ir mes taip pat išmokome gyventi su visu tuo!
Ar esate iš tų, kurie gimė nuo 50 iki 80 metų? Jei taip, sveikinu! Galbūt norėsite pasidalinti šiuo straipsniu su tais, kuriems taip pat pasisekė turėti tikrą vaikystę!
Galbūt verta pasidalinti tuo ir su savo vaikais, kad jie galėtų pamatyti ir suprasti, kaip užaugo jų tėvai.
Keliu šią taurę už jus, mano kartos atstovai! Kiekvienas iš mūsų esame angelas, su vienu sparnu, todėl skristi galime tik apsikabinę!
