Dostojevskis buvo įsitikinęs, kad grožis išgelbės pasaulį. Anot žymaus rašytojo, grožis visada yra šviesus, dvasingas ir įkvepiantis, todėl jis kiekvieną mūsų skatina pasitempti.
Žmogaus kančią Dostojevskis laikė natūralia būsena, kuri kelyje į šviesesnį rytojų yra tiesiog neišvengiama. Įdomu tai, kad jo gyvenime nuolat kartojosi skaičius 4, kurį žymus rašytojas labai mistifikavo ir laikė laimę nešančiu simboliu.
Skaičius 4 krikščionybėje
Krikščionybėje ketvertas yra laikomas kūnišku skaičiumi, ir yra vaizduojamas kaip kryžius arba kvadratas. Šio skaičiaus simbolika yra pasikartojanti: keturios Evangelijos, keturios rojaus upės Senajame Testamente, keturi pagrindiniai arkangelai, 4 pagrindinės dorybės (išmintis, tvirtumas, teisingumas ir saikas), ir t.t.
Likimo ženklai
1849 m. lapkritį Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, kuri paskutinę sekundę buvo panaikinta. Nuo to laiko garsus rašytojas buvo visiškai izoliuotas, ir neturėjo teisės net parašyti savo artimiesiems. Būtent tada Dostojevskis pradėjo nagrinėti Evangeliją.
1866 m. Spalio 4 d. (!) ant Dostojevskio namų slenksčio pasirodė 25 metų stenografė Anna Snitkina. Tuo metu ji Dostojevskį apibūdino šiais žodžiais: „Tai – maždaug keturiasdešimties metų, vidutinio ūgio, šiek tiek susilenkęs vyras, išblyškusiu sulysusiu veidu … Pamačiau siaubingai nelaimingą žmogų … Man jo buvo labai gaila “.
Dostojevskis niekaip negalėjo pradėti diktuoti: jis buvo per daug nekoordinuotas ir sumišęs. Tuo metu jis buvo spaudžiamas kreditorių, be to, pasimetė neužbaigto romano rankraštis. Maža to, rašytojas su siaubu laukė žinios apie revoliucionieriaus Nikolajaus Isutino egzekuciją, numatytą spalio 4 dieną. Tik vėliau Dostojevskis sužinojo, kad Nikolajaus Isutino mirties bausmė buvo atšaukta.
Bėgantis nuo skolų
Dostojevskis stengėsi pabėgti nuo slegiančių skolų, todėl ketverius metus jis praleido Europoje. Tuo laikotarpiu Dostojevskis rašė „Idiotą“ bei pradėjo rašyti garsųjį romaną „Nusikaltimas ir bausmė“.
14 ir 4
Pažintis su Anna Snitkina nesibaigė vien tik dalykiniais santykiais. Santuokoje jie išgyveno 14 (!) metų. Dostojevskis ir Anna Snitkina susituokė 1867 m. vasario 15 d. Bendraudamas su moterimis rašytojas buvo labai drovus, tačiau jis išdrįso pasipiršti savo išrinktajai. Anna Snitkina teigė, kas jis tą padarė labai rafinuotai: pasikvietė pas save įvertinti naująjį jo rankraštį, kurio pagrindinė veikėja taip pat buvo Anna.
Pasakojimas buvo apie kenčiantį menininką, kuris beviltiškai įsimyli Anną, ir tampa tiesiog apsėstas. Anna Snitkina teigė, kad Dostojevskio parinktos meninės išraiškos buvo tiesiog kerinčios, taigi, po tokio meilės prisipažinimo ji jokiu būdu negalėjo jo atstumti. Taigi, neilgai trukus pora susituokė ir susilaukė 4 vaikų.
Atsisveikinimas
Dostojevskis mirė sulaukęs 59 metų (šių skaičių sumoje ir skirtume vėl pasirodo ketvertas). Dostojevskis savo Evangeliją perdavė vienam iš savo sūnų likus kelioms valandoms iki mirties. Dailininkas Ivanas Kramskojus, kuriam pavyko padaryti pomirtinį Rusijos genijaus portretą, Dostojevskio veide pavaizdavo ramybę ir lengvą šypseną. Rašytojo našlė vėliau rašė: „Velionio veidas buvo ramus, atrodė, kad jis nemirė, bet tiesiog miegojo ir sapnuodamas šypsojosi“.
