Kokį palikimą žmogus palieka šiam pasauliui, kai baigiasi jo laikas? Kiekvienas iš mūsų naiviai tikime, kad mūsų žodžiai, nuotraukos, asmeninių daiktų kalnai ir gyvenimas apskritai yra įdomūs ir svarbūs, jei ne visam pasauliui, tai bent jau artimiesiems.
Šiandien pasidalinsime mūsų skaitytojos istorija, kuri suprato, kad iš žmogaus gyvenimo liko labai nedaug, beveik nieko.
KAS LIEKA PO ŽMOGAUS
„Ieškodama būsto nuomai, atsitiktinai aplankiau vieną iš sostinės butų, kurį jie bandė išsinuomoti iškart po savininko mirties. Tai buvo niūrus trijų kambarių butas – pasakojimą pradeda skaitytoja. – Įpėdiniai, regis, gyveno toli ir nelabai norėjo čia keltis. Jie net nesivargino buto išvalyti, ar surinkti daiktų. Atrodė, kad šeimininkė tik išėjo nusipirkti duonos į parduotuvę…”
„Man atrodė, kad dabar ji įeis ir griežtu balsu paklaus:„ Ką čia veikiate? “ Bet ji tikrai neatvyks.
Pažvelgiau į didžiulį spalvotą televizorių ant naktinio stalelio, šalia gulėjo siūlai su virbalais, vaza su sagomis. Netoliese stovėjo indauja su įvairiaspalvėmis taurėmis, iš kurių, rodos, šeimininkė dažnai gėrė vyną…
Už stiklo – merginos nuotrauka su skrybėlaite ir kailiniais. Paltai ir žieminiai batai dailiai sukrauti spintoje. Ir visur yra kalendoriai: nuplėšiami, sieniniai, pastatomi – tiesiog manija. Panašu, kad žmonės čia stebėjo laiką”.
„Ant virtuvės spintelės yra dėžutė nebaigtų vitaminų – čia buvo planuojama gyventi ilgai ir laimingai. Bet vaistų dėžučių niekur nematyti – niekas nesirgo.
Savininkė gyveno visuose kambariuose. Bet ji nebuvo viena. Visur tvyrojo subtili kačių dvasia, o nuojautą patvirtino kačių šampūno buteliukai. Čia gyveno katės ir atrodo, kad jos buvo iškraustytos vos mirus šeimininkei“.
„Maža biblioteka. Ne dirbtinė, kaip įprasta, kai knygos parenkamos pagal spalvą ir dydį, bet tikra, gyva. Šios knygos buvo skaitomos ir perskaitytos. Yra kinų filosofija, detektyvai ir pora meilės istorijų.
Bute buvo daug literatūros. Tai buvo didžiulės knygos skirtingomis kalbomis. Matyt, čia gyvenęs žmogus buvo svarbus visuomenės veikėjas. Jei bute būtų židinys, ši makulatūra galėtų palaikyti ugnį. Bent jau tam tikra nauda…”
„Kas liko iš šios moters? Tik didmiesčio butas, nuomojamas tolimų giminaičių. Man atrodė, kad iki šiol aš tikėjau savo nemirtingumu. Aš tiek daug planavau, taupiau… Dabar pamačiau, kas bus toliau“.
Iš tiesų gyvenimas yra labai nepastovus dalykas. Šiandien jūs kvėpuojate ir mėgaujatės gyvenimu, sukatės kaip voverė rate, sprendžiate svarbius reikalus. O rytoj to gali nebebūti, ir tada viskas, kas buvo neįkainojama jums, kitiems žmonėms taps nereikalinga. Juk jie turi savo…
Ši istorija dar kartą parodo, kad žmogus labai pervertina savo svarbą pasauliui. Visa tai, ką mes labai vertiname ir dieviname, yra juokinga ir nereikšminga.
Mes stengiamės įsirengti namus, kad jie taptų palikimu, investuojame į juos visas savo pastangas ir laiką, tačiau kitiems to tiesiog neprireiks. Mes stengiamės sutaupyti pinigų patogiam vaikų gyvenimui. Taip yra todėl, kad gyvenimo negalima suplanuoti. Taigi, galima gyventi tik džiaugiantis kiekviena diena.
Galbūt reikėtų taupyti ne pinigus, o gerus įspūdžius, kad būtų ką prisiminti, kai gyvenimas ritasi į saulėlydį? Kas lieka po žmogaus gyvenimo? Nieko. Svetimi žmonės tiesiog ateina ir atsikrato nereikalingų daiktų.
