Vaikystėje kiekviena diena buvo pilna įvykių ir emocijų. Gaila, kad užaugę didžiąją dalį jų pamirštame. Mokslininkai turi keletą teorijų, kodėl taip nutinka. Pateikiame tris iš jų.
Ebbinghauso efektas
XIX amžiaus vokiečių psichologas Hermannas Ebbinghausas tyrinėjo atminties veikimo mechanizmus. Jis norėjo juos ištirti kaip atskirą psichinį procesą, atskirtą nuo mąstymo. Tam Ebbinghausas išrado originalų metodą. Tiriamojo buvo paprašyta įsiminti beprasmius 3 skiemenis (bim, loch, gis ir kt.). Jie nekėlė jokių asociacijų su tikrais žodžiais, vadinasi, įsimenant veikė tik mechaninė atmintis.
Po eksperimentų Ebbinghausas sukūrė „pamiršimo kreivę“ – grafiką, kuris parodo, kaip informacija ištrinama iš mūsų atminties. Paaiškėjo, kad per valandą pamirštame iki 60 % duomenų. Tada užmaršumas sumažėja, tačiau po savaitės žmonės geriausiu atveju prisimena 20 % to, ką bandė įsiminti.
Viskas nėra taip liūdna: jei reguliariai kartojame informaciją, ji įsimenama daug stipriau. Tačiau vaikystėje nesistengiame sąmoningai prisiminti visko, kas mums nutinka. Ir dauguma ankstyvųjų prisiminimų laikui bėgant paprasčiausiai ištrinami.
Kultūrinės tradicijos
Psichologė Qi Wang gimė Kinijoje, studijavo ir dirbo JAV. Vieną dieną pokalbis amerikiečių draugų kompanijoje pasisuko link vaikystės prisiminimų ir visi ėmė jais dalytis. Qi Wang tai pasirodė gana keista (Kinijoje nėra įprasta apie tai diskutuoti), tačiau pakišo mintį tyrimui. Ji surinko kelis šimtus kinų ir amerikiečių studentų prisiminimų ir padarė išvadą, kad prisiminimų turinys priklauso nuo kultūros, kurioje žmogus užaugo.
Amerikoje nuo vaikystės daug dėmesio skiriama individualumo ugdymui, todėl tėvai skatina vaikus kalbėti apie save. Rytų kultūrose vaikystės patirtis nelaikoma svarbia. Todėl amerikiečių prisiminimai pasirodė išsamesni, turtingesni ir ankstyvesni nei kinų. Kinų studentas nurodė faktą: „Aš buvau zoologijos sode ir mačiau tigrus“, o amerikietis apibūdino ir tigrus, ir savo jausmus: „Aš jų šiek tiek bijojau, bet man buvo smagu“.
Emociškai intensyvūs įvykiai visada prisimenami geriau. Jei suaugusieji domisi vaiko įspūdžiais, daugiausia dėmesio skiria jo jausmams, jis dažniau prisimena įvykį ilgą laiką.
Nesusiformavusios smegenys
Hipokampas yra smegenų struktūra, padedanti mums atskirti svarbią informaciją nuo nesvarbios informacijos ir perkelti ją iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę. Tiesą sakant, jis yra atsakingas už tai, ką reikia prisiminti ir ką pamiršti. Hipokampas aktyviai formuojasi sulaukus 3-7 metų amžiaus. Štai kodėl daugelis žmonių gerai neprisimena savęs iki pradinės mokyklos.
Būna, kad žmogus prisimena, kas jam nutiko labai ankstyvame amžiuje, tačiau tai nėra „linijiniai“ prisiminimai, kaip suaugusiesiems, o fragmentiški pojūčiai – garsai, kvapai, kai kurie konkretūs daiktai. Ir tai nenuostabu: mažo vaiko hipokampas yra silpnai išsivystęs, jame yra nedaug nervinių jungčių, todėl išsamių prisiminimų paprasčiausiai nėra kur saugoti.
Gaila, kad daugelis vaikystės prisiminimų bėgant laikui išnyksta. Mes negalime jų atkurti, tačiau mūsų galioje yra suformuoti gerą vaikystės atmintį savo vaikams. Pakanka dažniau vaiko paklausti, ką jis veikė, matė ir jautė, taip pat prisiminti laimingas akimirkas kartu.
