Kai Švedijos sportinės komandos „Peak Performance“ kapitonas iš gailesčio pasidalino maistu su liesu benamiu šunimi, jis nė nenumanė, kuo tai baigsis. Daugybė nuostabių istorijų prasideda nuo smulkmenų, o šis šuo sportininką pamilo iš karto.
Komanda turėjo nukeliauti septynis šimtus kilometrų per pavojingas Ekvadoro džiungles, kuriose įveikė daugybę sunkumų. Jiems niekada nebūtų kilusi mintis kartu pasiimti ir šunį. Tačiau šuo Artūras (taip jį praminė sportininkai) pats nusprendė keliauti paskui sportininkus.
Jų susitikimas buvo visiškai atsitiktinis – silpnas, nepakankamai maitinamas ir pasmerktas mirčiai šuo savo dienas leido labai nesvetingoje vietoje. Jis priėjo prie žmonių, nes užuodė maistą. Jie atsidūrė panašioje situacijoje. Skirtumas buvo tas, kad žmonės savo noru leido laiką šioje vietoje.
Komandos nariai bandė taupyti maistą, kad neiškristų iš varžybų anksčiau laiko, bet kapitonas vis tiek davė Artūrui mėsos kukulį iš savo patiekalo. Šuns gyvenimas tada pasikeitė – jis turėjo tikslą. Jam tik reikėjo ištverti sunkias lenktynes per džiungles.
Iš pradžių sportininkai nesuprato, kad Artūras juos seka, jie sutelkė dėmesį į trasą ir negaišo laiko galvodami apie aplinką. Bet kai vos gyvas, išsekęs šuo pradėjo keliauti su jais, jų nuomonė pasikeitė.
„Jei šis šuo taip trokšta pasiekti tikslą, vadinasi, mums pasiseks“, – taip galvojo sportininkai. Artūrui vakarienei buvo įteiktos dvi skardinės konservų, tačiau kitame etape vyko kanojų išvyka, o varžybų organizatoriai patarė gyvūną palikti sausumoje.
Artūrui tai nepatiko ir jis suskubo vytis savo naujus draugus ir jiems neliko nieko kito, kaip tik šaltame vandenyje sušalusį šunį pasisodinti į valtį.
Žingsnis po žingsnio Artūras tapo komandos talismanu, kuris išlaikė gerą nuotaiką, kai visi jau jautėsi pavargę ir nusikamavę. Visi kartu jie kirto finišo liniją kaip komanda.
Jiems buvo nesvarbu, ar jie laimės prizus, ar ne, nes jie patys tapo didvyriais. Kapitonas Mikaelis Lindnoras parsivežė Artūrą į Švediją. Buvęs benamis šuo dabar kaip niekada laimingas.
