Kitaip nei katės, šunys yra labai prisirišę prie savo šeimininkų. Yra daugybė istorijų, kurios parodo kokie ištikimi šunys yra tiems žmonėms, kuriuos myli. Tačiau vis dėlto šunys meilę jaučia ne tik žmonėms, bet ir kitiems gyvūnams.
Ši istorija yra apie šunį vardu Merlis ir jo geriausią draugą katiną, vardu Vaska, su kuriuo šuo praleido apie du metus.
Katinas iš prieglaudos buvo paimtas jau labai senas, tad šeimininkai iš karto žinojo, jog su juo pabus neilgai. Merlis tuo tarpu jau irgi buvo senyvas šuo, tad su katinu jie puikiai sutarė.
Per dvejus metus Merlis labai priprato prie Vaskos, jie kartu gulėdavo ant sofos ir mėgavosi gyvenimu. Šeimininkai juokaudavo, kad šuo nemyli jų taip, kaip myli Vaską. Jų išskirti būdavo neįmanoma.
Kai katės nebeliko, Merlis tapo uždaras, negalėjo miegoti ir valgyti. Jis labai ilgėjosi savo geriausio draugo. Atsigulęs ant sofos, kur visuomet miegodavo su katinu, jis imdavo liūdnai inkšti.
Negalėdami pakęsti savo šuns kančių, šeimininkai norėjo iš prieglaudos pasiimti dvi suaugusias kates, bet, deja, pabijojo, jog Merlis su jomis nesutars.
Tuomet vieną dieną netoli savo namų jie rado keturis mažus kačiukus, kuriems reikėjo namų. Merlio šeimininkai nusprendė juos priglausti.
Kai Merlis susitiko su kačiukais, regis pradėjo šypsotis. Šeimininkai jame vėl įžvelgė laimę. Nuo tos dienos Merliui nebebuvo liūdna, kačiukai šunį laikė savo mama ir visur jį sekiodavo.
