Visuose jai pasiūlytuose valstybiniuose būstuose buvo kategoriškai draudžiama auginti gyvūnus.
Moteris buvo rasta prie gyvatvorės laikinoje pastogėje, kurią ji padarė savo rankomis. Jos gyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios, tačiau ji mieliau gyveno lauke, o ne po stogu, kur niekas netoleruotų jos katės.
Moteris savo pastogę buvo pasistačiusi palei gyvatvorę, kurią naudojo kaip savotišką sieną. Ji pastatė stogą iš brezento ir skėčių, miegojo miegmaišyje su antklode ir pagalvėmis. Ji taip pat turėjo krepšių ir dėžių, kur laikė menką savo turtą.
Šiame kukliame prieglobstyje ji gyveno su savo „sielos drauge“ – kate, su kuria nenorėjo išsiskirti. Socialinės tarnybos ne kartą bandė jai padėti, tačiau įstaigose, kuriose jai buvo siūloma apsistoti, negalima turėti augintinių.
Moteris buvo pasiryžusi pasiaukoti dėl katės, todėl ji atmetė visus pasiūlymus, ir toliau gyveno lauke. Vieną dieną sodininkas Garethas Olsenas darbavosi šalia jos laikinų namų, ir netrukus ją pastebėjo.
„Tai tokia liūdna istorija. Buvau labai sukrėstas ir jos gailėjausi. Išvaliau privačiam savininkui priklausantį žemės sklypą, kuris daugelį metų buvo nepaliestas.”
Moteris savo istoriją papasakojo sodininkui, kuris buvo labai sujaudintas. Jis stebėjosi, kaip ji gali išgyventi tokiomis sąlygomis. Jis norėjo nedelsdamas jai padėti.
Sodininkas davė jai pinigų, kad nusipirktų maisto, ir susisiekė su draugu, kuris dirbo vietinėje labdaros organizacijoje „Share“. Šis draugas atsiuntė komandą moteriai padėti. Šiuo metu jie ieško jai pastogės, kurioje ji galėtų apsistoti su savo kate.
